Net nematai, jau medžiai pumpurus sukrovė,
laukai pakvipo žaluma, gandrai sugrįžę iš kelionės
kalena lizduose. Net negirdi, pavasaris miškais ateina,
pasidabinęs beržo žirginiais ir pievos pienėmis pražysta.
Greit pienių vynas liesis, svaigulį paskleis.
Pavasaris žiedais apdovanoja, purienų tiltais paupiuos,
žmogus kasmet pavasario vis laukia,
sparnuotu vėju jis žirgais atjos.
Pavasarinį svaigulį širdis vėl geria, lyg vyšnių vyną
iš krištolinės taurės. Pavasaris, — jausmai prabunda, kelia,
vasario šerkšnas nebetenka jau prasmės.
Geriu pavasarinį pienių vyną, saulėtus tavo bučinius glaudžiu,
staiga lakštingala prabyla, atrodo, rojaus sodo pasakoj esu...