Kai mintys supasi kartu su grįžusiais paukštukais ant šakos,
iš viksvos kupsto – žalios ūglių strėlės.
Vingiuotu vieškeliu save lėtai nešuos,
Visi gyvieji vakar prisikėlė.
Keistai susigūžė ražienos ir kelmai,
Pernykštis lapas čeža savo žinią.
Nors mintys čirpauja dabar labai aukštai,
Pasigendu, ko niekas negrąžina.
Jaučiu, kaip kuprą slegia kailiniai, 
Nes ten sparnai tikrai neprasikalę.
Būta euforija sugrįžta neskaniai.
Nerėkit, paukščiai, skauda galvą. Pagirios.
Ne, tai ne apmaudas ir ne juoda tulžis.
Tai – liūdesys, gilesnis, negu raistas.
Sulos nė lašo. Negaliu pražyst,
Kada pavasariu pasaulis visas svaigsta.
Botago kirtis: Sene, eik šalin! 
Susitapatinu su pakelės ražienom.
Iš viksvos kupsto antgaliai žali
Nukovė ką tik ir mane, ir žiemą.