Dabar mums nebereikia vienas kito.
Kadais aistri, širdis dar plaka tikrumos
Drovios šviesos lange, – kur dviese likom,
Kur laimei mums užteko židinio kaitros
Nepameluotos, kaip ir kvapnios pievų gėlės,
Kartu jas pynėm į aistringąjį vainiką,
Puošnių šilagėlių skaidraus akvamarino
Ir meilės slėpiningų burtų nutapytą.
 
Kažkur laike ne mūsų bunda rytas,
Pavargusi viltis nuskubo traukiniais,
Fantomu virtęs tikrojo pasaulio rūmas
Negailestingai mainosi,
            gyvenimą paversdamas aidais.
Kažkur žolė dar kvepia lietumi ir rūku,
Ir snaigės baltos, o gal žydi obelys baltai?
Ir žodžiai švelnūs meilės ilgisi stebuklo,
Ir skleidžiasi širdy jausmais tikrais.
 
Sakyk, kada išbarstėme žadėtuosius žodžius,
Sakyk, kuo mes užpustėme brangius takus,
Žvaigždės Vakarės svajones šviesiąsias,
Kai žodžiai myliu, mielas ir brangus
Prasmes turėdavo tikrąsias?
Gyvenam be širdies. Jos liko mylinčioj šaly,
Kur mums reikėjo vienas kito,
Kur jos dar viliasi ir tiki meilės mitą...
………………………………………
Praradom atmintį. Praradom tikrą veidą.
Gyvenam ne gyvenimą. Gyvenam – aidą.
 
© Felicija Ivanauskienė 2017-03-28