Eiles aš kartais parašau su vėju,
lengvai, lyg angelui palietus ilgesį sapne,
ilgai ilgai į mylimas akis žiūrėjus,
lyg kalbinčiau vogčiom tave.

Ir būna tąsyk liūdna, kartais linksma,
ir praeitis tad keliasi gyva,
lyg debesys lietaus atslinktų,
tyliais lašais primindami tave.

Dangus tuomet šviesom užgriūva – vėjai groja
noktiurną, mėnesienai verkiant skliautuose –
žinau, negrįšiu aš, negrįši tu į Viešpats rojų,
nors angelas dar šoka mudviem akyse.

Nors ir kelius tiktai spygliuotom rožėm kloja,
ir ašara dar trykšta nusižeminusi tau po kojomis rasa.