... toks gražus kaip baltas rūmas,
švelniai dvelkiąs malonia vėsa,
stovi mano šaldytuvas –
širdies paguoda ir aistra!
vilioja jis dešrelių bokštais
ir vakar iškepta mėsa,
plakta štai grietinėlė trokšta
tapt kūno papilnėjusio našta...

jame tiek daug pagundų slypi,
jis masina su metais vis labiau,
ir rankos godžiai šitą gėrį lyti,
kai dureles kas kartą pradarau...
dar daug giedočiau ditirambų
jo turiniui, bet va bėda –
visai šalia svarstyklės įsitaisę,
grūmoja man rodykle – nevalia!

„reik svorį mest ir formas koreguoti,
lieknai reik būt – dabar tokia mada,
nedrįski visko iš eilės lapnoti,
pasinaudoki valios pastangų galia!“

paspyriau kuo toliau tą sąžinės graužikę –
– ką, negi malonumo nenusipelniau?
tegul pikti estetai priekaištus man šūkaus –
kad per stora, na kurgi jau toliau...
o man iš jų tik ima juokas –
ne euras aš, visiems patikt neprivalau!

aš nestandartas, tokia aš vienetinė,
mane gerai matyti iš toliau –
(todėl daug pretendentų aplink ratą mynė,
kol aš raukydama nosytę savajį rinkaus!)
dabar esu namų garbingų gaspadinė,
šeimos mamytė mylima, branginama žmogaus,
ir kilogramai vešlūs džiaugsmo negadina, –
aš sutartį su laimę sudariau –
dangau, ko trokšti galima daugiau?