Neleisk man Tavo meilės vėl pamiršti,
           kai atradai mane, iš tolo pastebėjai
ir švelniai palietei ugniniais savo pirštais
          mane – tą šaltą akmenį, nes panorėjai,

kad kaip versmė ištrykštų Tavo meilė
           iš to akmens grubaus ir netašyto
ir lietųs Tavo garbei giesmės, eilės –
          jom šlovinčiau kas dieną ir kas rytą

Tave – gyvųjų akmenų Kūrėją,
           dėkodamas už stebuklingus Tavo pirštus,
kuriais man širdį gyvą Tu įdėjai – 
          už tai, kad mylimas esu ir nepamirštas...