Velėnos žalias graimas
Varna rėkia prošal skrisdama,
Kad galpo pro ilgai prašiurpsojusių pievų ražienų pilkumą
Prasispraudė labai gyvastinga velėnos daigų žaluma,
Pirmas tikro pavasario graimas,
Pamaitintas praėjusio laiko aistringos būties atminimais.
Lyg regėtų ta rėkianti varna
Pro plaukų žilą kuokštą,
Kaip kalas nedrąsiai dviejų senių viltys,
Lyg džiūgautų radusi porą maišų
Nepasotintai genčiai
Dar šilto (garuojančio) maisto.