Vaiduokliai, mano vaiduokliai –
Aš myliu kreivas jūsų burnas...
Vaiduokliai, mano vaiduokliai,
O jūs ar mylit mane?
 
Skamba, skamba daina nubundant. Akompaniatorė ne pirmos jaunystės, groja tobulai, bet be aistros. Tai ta pati moteris, matyta TV vakar, kai dainavo senas žmogus, dainavo ramiai, tiksliai, neparodydamas jausmų. Suvokiu,  kad neatsimenu, ką jis dainavo, tik vietoj jo dainos girdžiu savo balsą ir žodžius, kuriuos paskutiniu metu girdžiu dažnai – bemaž kiekvienas nubudimas jais paženklintas.
 
Vaiduokliai, mano vaiduokliai –
Aš myliu kreivas jūsų burnas...
Vaiduokliai, mano vaiduokliai...
O jūs ar mylit mane?
 
Jie neatsako, tarp mūsų nusistovėję ramūs, aiškūs santykiai, mes susitaikę su vieni kitų buvimu, žinom savo pareigas ir teises. Nebijom – žaidžiam, vienu metu gyvenam realybėj ir tame vaiduokliškame pasaulyje, nes kitokio pasirinkimo neturim.
Mes tobulai pažįstam vieni kitus, mums ne paslaptis, kas vyksta, ir sutinkam su proceso sparta ir rolėmis. Gal kada, nusigandusi, kadgi viskas yra tikra, kad tai ne žaidimas, kad procesas negrįžtamas, panorėsiu jei ne grįžti, tai bent sustoti, bet tada suprasiu, kad nuo manęs jau niekas nebepriklauso, ir beliks tik susitaikyti. Kada tai bus? Nesvarbu. Dabar susitaikiau savo laisva valia, nors ir tariuosi galinti procesui turėti įtakos. Negaliu. Jei nevartosiu vaistų, gyvenimas bus nepakeliamas. Tai tik trapi lygsvaros valandėlė tarp galimybės gyventi ir... Renkuosi vaiduoklius.
Vaiduokliai nemyli. Nieko. Jie tik žino apie mano buvimą ir po truputį abejingai graužia manyje žmogų – tarsi rūdys geležį.
Manęs neliks. Kasdien ko nors netenku, kokios smulkmenos, apie kurios buvimą dar prieš akimirką nieko nenumaniau.
Vakar dukra masažavo man nugarą. Tai malonumas, kurio tiesiog nepajėgiu atsisakyti – rimsta skausmas, jaučiu šilumą, savo vaiko gerumą, kyla toks nenumaldomas noras atvirai išsakyti bent kai kurias iki šiol slepiamas, sunkias, varginančias mintis, nors nuo to nesitikiu palengvėjimo. Pasąmonėj kažkas įkyriai kartoja – nereikia, nereikia to daryti. Aplink skraido minčių draikanos, pasigaunu kažkurią – svarbu pradėti, paskui jau viskas stos į vėžes, rasiu reikalingus žodžius tęsiniui, mintį suvaldysiu, bet tai neįvyksta ir aš kalbu kažką nerišliai ir drauge stebiuosi, kodėl tos minčių draikanos mano mergaitei neatrodo mažiausiai keistos. O gal atrodo, tik ji stipri, neišsiduoda? Gal tai nesuvokiama jaunam žmogui?
Ta silpnumo valandėlė nutiko pirmą kartą ir drauge žinau, kad toliau jos  gali dažnėti, supras visi aplinkiniai...  Nebent užtekčiau valios tylėti. Piktas žodis, tarsi užkeikimas.
Kol kas užtekdavo. Pajutau vaikų nenorą, kad kalbėčiau apie vaiduoklius – jų nepasiekia supratimas, kad tai gali būti tikra, ir piktinasi, kodėl išsigalvoju. Bet man taip tikra, taip  ryšku. Nesiryžtu atkakliai vestis žmones į dabartinį savo pasaulį ir man belieka tylėti. Tylėti. Tylėti. Kaip kadaise, paskutiniais savo gyvenimo metais tylėjo mama. Ar tai mano vaikai jaučiasi taip pat, kaip tuomet jausdavausi aš? Žinau, kad ilgai tai nebetruks ir manęs tos minties atradimas nebeskaudina, nes gali būti skaudu prarasti esamą gyvenimą, jausmus, mintis. O jei viso to nebėra? Ką beprarasti? Ko beturėčiau gailėtis praradusi? Tų minčių draikanų, nebevaldomo chaoso?
Bet dar mėginu klausti savęs – ar noriu dar sutikti žmogų, kuris mane suprastų toje finišo būsenoje, išklausytų, atrastų savo išminty, gerume žodžius,   prasmes, kurių aš pati nebeatrandu, nebesuvokiu? Ar jau teks būti vienai iki pabaigos? Kad bent ištverčiau garbingai! Kad bent, nors juk man nebebus svarbu, neatsimintų manęs tokios, tuščios. Ar iš viso noriu, kad mane atsimintų? Nenoriu.
Kiek dar likę suvokimo, žinau, kad turiu paskubėti pabaigti peržiūrėti tekstus, nes laiko mažai. Būtų gaila, jei sunaikinčiau. Turiu liautis reikalauti iš savęs nebegalimo – tobulybės. Reikia skaityti, redaguoti kaip bepajėgiu, o pabaigus dar peržiūrėti tarsi iš šalies ir tik jei  dėl ko nors būčiau tikra, dar ištaisyti, ypač pasinaudojant retkarčiais sugrįžtančiais sąmonės nuskaidrėjimais. Kitaip galiu tik sugadinti.
Ką veiksiu tame, tikiuosi, neužsitęsiančiame laike, kai nebeatsakysiu už save? Nesiliauti rašius? Mintis, kurių niekam nereikia? Draikanas? Koks išraiškingas žodis, talpus, primenantis nerimą gamtoj, mano taip mylėtas audrotas dienas? Čia, tame paskutiniame darbalauky „Sau“? Pirmą signalą jau gavau – visai netoli metas, kai, pablogėjus fizinei sveikatai, nebepajėgsiu rašyti. Tai išspręstų visas problemas. Toks epizodas jau buvo.
Išvada: ateities galimybės suprantamos ir perspektyva mane tenkina. Savo vaiduoklius pamilau, žaidimą išmokau.
 
Vaiduokliai, mano vaiduokliai,
Man gera būti drauge.
Vaiduokliai, mano vaiduokliai!
Viena iš jūsų – tai aš.
 
Tai žmonės taip sugalvojo,
Kad kreivos mūsų burnos –
Mes esam tokie, kokie esam –
Ir žmonėmis nebenorim būti.