Juk viskas dėl mūsų
Mokėčiau – kalbėčiau tau maldą,
kurią dengtų vandens pilnas rūkas.
Ji bylotų, kur randama spalvą,
bedingusią, dangūs kai sukos.
Mintis apie šviesą paguodžia,
nors skaldo ją tamsintas stiklas.
Jį dengia pasenę jau suodžiai,
bet dings jie ir kojas taip miklins.
Taip reikia iškvėpti sustingusį
tarpelį dulkėto gyvenimo.
Tuomet, kai atjausiu šį ilgesį
galėsi tylėti be nerimo.
Nunersiu tau žodžių apsiaustą,
kuriuo apsidengsi kas rytą.
Man primeni vaiką tiek skriaustą,
bet meilės šiandien užmatytą.
Iš šypsenų susipažinsim,
kas žingsnis stiprės naujas juokas.
Žodžius iškalbėję nutilsim,
pasaulį iš naujo paruošim.