O dieve, kaip seniai su tavimi kalbėjau.
Dėkoju tau už gluosnį, beržą, vėją,
už debesį, paklydusį dangaus skliautuos.
Koks rytas, švytintis saulėtas rytas
su paukščių giesmėmis lizduos.
Su saule šilumą dalinančia,
su manimi belaukiančia dienos.
Su pievų smilgom, su drugiais spalvotais,
pavasaris kai įsikinkęs vėją lėks
ir žadins žemę naujai būčiai,
visi, kas tik judės, kas tik krutės,
ims laukt pavasarinio bučinio,
širdis atvėrę nuojautai gyvenimo prasmės.