Kada Orfėjas virpina stygas,
Dvi  giminiškos sielos žemėj  susitinka,
Sustoja laikas, akimirkos tyla,
Ir skleidžias meilės žiedas paslaptingas.

Koks džiaugsmas žvelgt į mylinčias akis
Ir dovanoti  meilės  šypsnį stebuklingą,
Tačiau likimas toks šlykštus kvailys,
Jam visko gaila ir vis kažko jam stinga.

Ir štai melodija staiga nutyla,
Kažkas uždaro rūmuose duris,
Kažkur rauda, kažkas be žado tyli,
Užmigo amžiams mylėjusi širdis.

Širdis žaizdota, bet rami tikrai,
Ji nors akimirką tikrai mylėjo,
Pasaulis džiaugėsi kartu su jais,
Kartu gyveno, kartu žavėjos.

Tesaugo Indijos kalnai
Ramybę miegančių legendų,
Orfėjau, grok, tu juk žinai,
Ko reikia širdžiai, kad meilę ji laimėtų.