Miršta žvaigždės –
Jas glaudžia juodoji tyla.
Gelmėje sudūlėja net šviesmečiai.
Ūko prieglobsty gimsta iš naujo diena,
Saulė veda pavasarį šviesų.
Ten kažkur tolumoj
Lyg žiedadulkės laikas subyra.
Išmatuota tamsa Dievo svarsčiuose
Sėja žvaigždynus...
Akyse lyg galaktikoj sukas ratu:
Kūdikystė, jaunatvė subręsta.
Kažkas miršta,
Kruopelę savęs atiduoda kitam...
Iš tylos, iš tamsos, iš vienatvės.