Tokią apniukusią, pritvinkusią lietaus ir vėjo dieną,
kai virš galvos tik debesys pilki,
toks nepaaiškinamas liūdesys aplanko sielą
ir graudulys vos laiko ašarą aky.
Šiandien be skėčio atėjau, o kaip man jo reikėjo,
ne nuo lietaus, nuo ilgesio, nuo tuštumos, nuo ilgesingo vėjo.
Mano nuliūdus siela kažko šaukės, širdis ilgėjosi
kažko seniai nugrimzdusio į tylą. Man taip reikėjo skėčio,
pilno meilės, šilumos, gal klevo lapų šnarančių alėjoj.
Jau eisiu, neišmatuojamai erdvėlaiviai nutolo,
išbluko nuotraukos nuo laiko ir laikrodžiai kiti jau kažkur skuba.
Kažką nutolina, kažką priartina, kažką sustabdo amžiams.
Ir erdvėje kažkas perpus perplyšta. Belieka tik plona, plona jungtis
tarp žemės ir dangaus, tarp esamo ir jau išėjusio.
Taip reikia skėčio, pilno meilės, šilumos, gerumo ir jungties
tarp žemės ir dangaus.