Žmonės šaukdami iš išgąsčio bėgo link sudaužytų automobilio liekanų, gulinčių tarp bėgių. Iš neaiškios formos metalo gniutulo, net nelabai primenančio automobilio, kilo dūmai. Buvo akivaizdu, kad po tokios avarijos iš automobilyje buvusių žmonių galėjo likti nebent faršas. Iš sustojusio tarptautinio traukinio išlipo keli europietiškos ir azijietiškos išvaizdos žmonės ir pradėjo šaukti žmonėms rusų ir anglų kalbomis, kad nesiartintų prie automobilio liekanų – jos gali bet kada sprogti. Bet minia buvo afekto būsenoje, ir sustabdyti juos buvo ne taip paprasta.

Lentvario gyventojai išėjo iš kiemų ir susidomėję stebėjo veiksmą – juk ne kasdien traukinys sutraiško automobilį ant pervažos. Traukinio keleiviai, prilipę prie langų, taip pat stebėjo šią neeilinę sceną. Visos durys, išskyrus pačias pirmąsias traukinio priekyje, buvo uždarytos, kad niekas nesugalvotų lipti iš traukinio. Traukinys buvo modernus, blizgantis, galintis išvystyti 200 km/h greitį. Po avarijos traukinio priekis buvo tik šiek tiek aplamdytas.

Visų dėmesys buvo prikaustytas prie sudaužyto automobilio, ir niekam, aišku, net į galvą neatėjo mintis pasižiūrėti į dangų. Na, kas gi po traukinio avarijos dairosi į žvaigždes? O jei bent kažkas būtų pasižiūrėjęs, pamatytų tikrai įdomų dalyką. Iš dangaus, kiek į šoną nuo pervažos, lėtai leidosi du parašiutai. Vienas besileidžiantis žmogus buvo ramus, o kitas (tiksliau kita) blaškėsi ir buvo akivaizdžioje isterijoje.

- Kas čia buvo? – rėkė blondinė Tipo Tifani tamsiomis plaukų šaknimis, besileisdama iš dangaus, - aš gyva? Traukinys lėkė tiesiai į mus! Kaip mes iš viso atsidūrėm taip aukštai? Paaiškink ką nors, nes aš nifiga neįkertu!
- Viskas normalu, be panikos, - ramiai atsakė apsaugininskas Andžeika, - mes katapultavomės.
- Kaip tai katapultavomės? Taigi mes ne su lėktuvu skridom, o važiavom su tavo drachla... Ką tu čia trini?
- Oi, gražuole! Žinotum tu, kiek aš valandų praleidžiu garaže, kiek esu visko sumeistravęs, tai tau tokių klausimų nekiltų. Mašina, iš kurios galima katapultuotis pavojaus atveju – tai čia dar toli gražu ne pats šustrausias mano išradimas. Mano tėvas vienas iš geriausių meistrų Fabuose, o aš, nesigirdamas pasakysiu, pralenkiau netgi jį.
- Klausyk, tu, meistre, - blondinė blaškėsi ir negalėjo nurimti, - tu visai baimės jausmą praradęs? Kokius tu čia bajerius darei su tais sustojimais ant pervažos prieš traukinį? Tu bent įsivaizduoji, kaip aš išsigandau? Tau buvo liepta važiuoti į Trakus. Ko nevažiavai?
- O aš pats specialiai ir nesustojau. Čia mašina sugedo, – pašaipiai nusikvatojo apsaugininkas Andžeika, ir pažvelgė į Tipo Tifani kaip į kaprizingą vaiką. Blondinė įsiuto dar labiau, vėl pastatė savo nupieštus antakius stogeliu:
- Sugedo? Jo, sakai sugedo? Aš tau, suka, tuoj nurausiu ir plaukus, ir dar ką nors! Ginklas vis dar pas mane!  Aš tave, sučiara, tuoj...

Įniršusi mergina bandė išsitraukti pistoletą iš rankinuko, bet ridikiulis buvo užsisukęs už nugaros ir prispaustas parašiuto virvės. Piktai urgzdama, kad nepavyksta išsitraukti ginklo, blondinė pradėjo graibyti rankomis orą, bandydama pastverti Andžeikos parašiuto virvę, bet niekaip negalėjo jos pasiekti, ir dėl to siuto dar labiau, kaip kobra dėžėje.

Įniršusi mergina net nepastebėjo, kad žemė jau čia pat. Andžeika sėkmingai nusileido ant kojų, o blondinė pradėjo čiuožti užpakaliu per žolę, augančią palei bėgius.

- Aaaaaaa, kas čia darosi! Stabdyk mane! Ko nieko nedarai? Nematai, kad mergina čiuožia?!
- Kad tau biškį čiuožia, tai aš jau pastebėjau per šį vakarą, - nusijuokė vaikinas, ir nusimetęs subliuškusio parašiuto virves, priėjo prie merginos, kuri gulėjo žolėje ir niekaip negalėjo išsipainioti iš parašiuto virvių. Užpakalis buvo praplyšęs – panelė  tikriausiai užkliuvo už kokios šaknies bečiuoždama per žemę. Blondinė blaškėsi, susipainiojusi virvėse, o Andžeika žiūrėjo į ją su pašaipa.

- Na, tai baigėsi pagaliau tavo cirkai? Viskas, ginklo tu jau nebeturi, o dabar važiuosim pas dėdes ir tetas pareigūnus, brangioji, - apsaugininkas atidarė Tipo Tifani rankinuką, ištraukė makarovą ir užsikišo už diržo.
- Aaaaaa sukaaaaa… Užmušiu…. Pribaigsiu tave, išmata! – blondinė švokštė ir urzgė, niekaip negalėdama ištrūkti iš virvių ir painiodamasi vis labiau. Tuo metu Andžeika priėjo prie jos, ir pasilenkęs norėjo surakinti jos rankas už nugaros savo darbiniais antrankiais… O kaip tik tuo metu panelė pajuto, kad jos kairė koja laisva.

Smūgis iš kabluko į Andžeikos galvą buvo tikrai stiprus. Tipo Tifani žiebė kaip nesutramdoma laukinė kumelė. Vaikinas pajuto, kad galva svaigsta, temsta akyse.

- Nu bl... Atsiprašau, šimts pypkių...

Kiek pasvirduliavęs, apsaugininkas nugriuvo ant žemės. Mergina po truputį, ramiai, dabar jau beveik nesikarščiuodama atnarpliojo virves ir išsilaisvino iš pančių. Pirmiausia ištraukė savo ginklą iš Andžeikai iš už diržo.

Kelias akimirkas mergina stovėjo ir galvojo, žiūrėdama į gulintį drūtą apsaugininką. Gal tikrai jį nušauti? Bet ne – pats miesto vidurys, Lentvario gyventojai tikrai gali išgirsti šūvį, o tada užvirs košė. Bala jo nematė... Palikusi vaikiną gulėti šalia bėgių, blondinė nulėkė link atidarytų traukinio durų. Vos neišsisuko kojų, bėgdama su aukštakulniais per špalus ir skaldą, praplyšusiam užpakaliui buvo šalta, bet ne tas jai dabar rūpėjo. Švieslentėje ant traukinio šono didelėmis raidėmis švietė užrašas:  „Калининград - Hồ Chí Minh“. Tarptautinis traukinys, per Lietuvą ir daugybę kitų šalių vykstantis iš Rusijos į Vietnamą. „Labai gerai“, pagalvojo blondinė, „kaip tik į tą pusę, kur reikia. Velniop tuos Trakus, paskui sutvarkysim“. Jau mirgėjo mėlyni švyturėliai ir kaukė sirenos – į eismo įvykio vietą buvo atvykusi policija.

Pribėgusi prie traukinio. Mergina pro atidarytas duris įšoko į vidų. Vos įšokus, tambure ją iš karto sustabdė azijietis bilietų kontrolierius.

- Извините, у вас есть билет? Sorry, do you have a ticket?
- Here is my билет, - kraupiai nusijuokė blondinė, ir pridėjo makarovą azijiečiui prie kaktos. Tas visas net išbalęs pasitraukė atatupstas ir pakėlė rankas.

Blondinė apsidairė ir pamatė, kad durys į traukinio mašinistų patalpą atidarytos. Stvėrė azijietį už pakarpos ir priekyje savęs įstūmė į vidų, iš paskos eidama įrėmusi ginklą jam į nugarą. Įėjus į mašinistų patalpą, Tipo Tifani pamatė prie pultų sėdinčius du vyrus. Išgirdę bruzdesį, abu jie nustebę atsisuko. Vienas iš jų taip pat buvo azijietis, o kitas europietis. Abu, aišku, labai nustebo, pamatę čia pašalinį žmogų.

- Những người bên ngoài ảnh hưởng đến phòng của chúng tôi? Tại sao không giám sát các thủ tục? – paklausė už pulto sėdintis azijietis savo kolegos, įėjusio kartu su mergina.
- Tôi không thể làm điều đó được trang bị, - atsakė jo kolega, jausdamas prie nugaros priglaustą šaltą pistoleto metalą.

Tipo Tifani pastūmė kontrolierių ir pasodino jį ant kėdės. Su nuožmia veido išraiška nukreipė savo ginklą dabar jau į traukinio mašinistus. Pamatę makarovą, abu vyrai išsigandę pakėlė rankas. Blondinė pasitaisė užpakalyje praplėštą sijoną, kad nesimatytų ravo – kokia bebūtų situacija, bet gėda buvo prieš žmones. O vyrai buvo visai gražūs.

- Va, labai teisingai, vaikinai, jūs gerai mane supratot, - pagyrė juos blondinė lietuviškai. Ir europietis, ir abu azijiečiai žiūrėjo išvertę akis, nieko nesuprasdami.
- Na, tikiuosi kad nei lietuviškai, nei vietnamietiškai su jumis bendrauti neprisireiks? – tęsė Tipo Tifani, - Пацаны, a вы знаете какой нибудь международный язык? Russian, or English? Because we have to understand each other, to estabilish really friendly relationships!
- Ну да, можно и по русский, и по англиский... Мы всё таки международная компания... – išlemeno persigandęs europietiškos išvaizdos mašinistas be jokio akcento. Buvo panašu, kad jis rusas.
- Yes, we can talk in Russian and English, people working at our company know both languages... It‘s your choice, - persigandusiomis akimis žiūrėdamas į ginklą, neramiai pasakė vietnamietis mašinistas.
- Gerai, vaikinai, - blondinė įjungė rusų kalbą su rusu, ir anglų kalbą su vietnamiečiu, - aš labai tikiuosi, kad jūs būsit paklusnūs, ir darysit viską, ko aš iš jūsų pareikalausiu.
- Ko jums reikia?

Mergina pasižiūrėjo pro traukinio langą – šalia sudaužyto automobilio mirgėdami ryškiais švyturėliais jau privažiavo ne tik policija, bet ir gaisrinė. Tarnybos suveikė tikrai operatyviai. Gaisrininkai traukė žarną ir ruošėsi gesinti automobilį, o policija varė žioplius kuo toliau ir tiesė geltoną juostą. Keli pareigūnai jau skubėjo link traukinio. Tipo Tifani suprato, kad kiekviena sekundė svarbi.

- Dabar pat, gerbiamieji, jūs pajudat iš vietos ir važiuojat toliau, ten kur pasakysiu.
- Važiuoti dabar? Tai neįmanoma, - pasakė rusas.
- Jums reikia kartoti antrą kartą? – nustebusi išsižiojo blondinė, vėl pasitaisydama praplyšusį sijoną, - ginklas jums ne argumentas? Tai gal jūs norit pamatyti šitą... – blondinės ranka jau tiesėsi link rankinuko, bet kaip tik tuo metu už riešo jai pastvėrė kontrolierius, iki tol ramiai sėdėjęs ant kėdės.
- Dar klausimas, kiek tikras tavo šitas ginklas, gražuole praplėštašikne! O gal žaislinis? Turbūt šaudai vandeniu...

Abu mašinistai tai pamatę ilgai nedelsė – abu pašoko iš savo vietų, ir jau norėjo griebti Tipo Tifani ir versti ją ant žemės, bet tuo metu netikėtai nuskambėjo šūvis.........................

- Tu ką nors girdėjai? – paklausė vienas iš policininkų savo kolegos.
- Man atrodo kad šovė. Bet gal blogai išgirdau.
- Abejoju, ar mes abu blogai išgirdom. Man atrodo, kad traukinyje.
- Man irgi taip atrodo. Greičiau!

Ir policininkai, ėmė lėkti kiek galėdami. Šūvį girdėjo ir traukinio keleiviai pirmame vagone – jis nuskambėjo labai aiškiai. Įvairiatautė publika išsigandusi atšoko nuo lango ir pradėjo dairytis, nesuprasdami kas vyksta.

O tuo tarpu mašinistų patalpoje kontrolierius griuvo ant žemės ir ėmė kraupiai rėkti, susiėmęs už kojos. Iš blauzdos sunkėsi kraujas. Tai pamatę, Abu mašinistai vėl atsisėdo į savo vietas – tuo labiau, kad Tipo Tifani vėl buvo nukreipusi ginklą į juos.

- Aaaaaaaa! Bắn vào chân mình!!! Bẩn thỉu này chân cuối cùng bị bắn tôi!!! – rėkė kontrolierius iš skausmo, pakėlęs kelnių klešnę ir apžiūrinėdamas žaizdą.
- Na, vaikinai, matot, kokia aš gera. Galėjau jį nušauti, bet tik sužeidžiau. Bet kita kulka kažkuriam iš jūsų eis jau ne į koją, o į galvą!!! Taip kad judat, staigiai!!! Kiek aš dar turėsiu jūsų laukti? Važiuojam!!! – suriko blondinė, ir su nerimu pažvelgė į atbėgančius policininkus, kurie buvo jau čia pat.

Vyrams daugiai kartoti nereikėjo – abu atsisuko į pultą ir ėmė maigyti holograminius vaizdus ekranuose. Traukinys pajudėjo iš vietos, iš pradžių lėtai, po to vis greičiau – moderniam traukiniui įsibėgėti iki 150 km/h tereikėjo vos 10 sekundžių.

Bet kartais ir dešimt sekundžių būna per mažai. Prieš pat pajudant traukiniui, policininkai racijose išgirdo neramų, trūkčiojantį balsą:

- Nespėsim išvesti žmonių iš traukinio! Panašu, kad mašina tuoj sprogs. Kai įeisit į vidų, sakykit kad visi gultų ant grindų. Tegul mašinistai pasako per raciją, ar kaip nors! Ir greičiau, nes kitaip bus daug aukų! Kaip supratot?
- Supratom. Panašu, kad ten šaudo traukinyje! - vienas iš policininkų atsakė į raciją. Jie jau buvo prie pat traukinio. Ir tuo metu... Traukinio durys užsitrenkė prieš nosį, ir jis pajudėjo.
- Blyyyyyn!!! – surėkė vienas iš policininkų, - kodėl jis išvažiuoja? Ką dabar darysim?
- Na, į važiuojantį traukinį įlipti be šansų, - atsakė jo kolega.
- Šūdas... Va dabar tai bus!

Racijoje vėl pasigirdo balsas:

- Kas ten atsitiko? Kodėl traukinys važiuoja?
- Mes nežinom, - atsakė policininkas per raciją, - išvažiuoja mums prieš pat nosį! Sekundžių reikalas! Nesuspėjom...

Gelbėtojų vadas žiūrėjo į pajudėjusį traukinį sulaikęs kvapą. Neaišku, kas čia nutiko ir kodėl traukinys pajudėjo, net nepasiėmęs kelių savo personalo darbuotojų, kurie dabar apstulbę žiūrėjo, netikėdami savo akimis ir nesuprasdami, kodėl juos palieka. Visa laimė, kad pažiopsoti susirinkę lentvariečiai jau buvo patraukti per saugų atstumą, tačiau automobilio liekanos buvo arti nuo traukinio. Gaisrininkai darė viską, ką galėjo, bet laiko buvo per mažai ir ugnis vis nuolaužose įsiplieksdavo vėl.

- Gal ir gerai, kad traukinys išvažiuoja – daugiau šansų išvengti aukų, - pasakė gelbėtojų vadas.
- Na taip, jeigu tik suspės pravažiuoti, - nerimaudamas atsakė vienas iš gaisrininkų.

Mašinistai šaltais veidais didino traukinio greitį. Blondinė nupieštais antakiais sėdėjo jiems už nugarų ir užtikrintai laikė ginklą, kiekvieną sekundę pasiruošusi iššauti. Ant grindų dejavo sužeistas kontrolierius, nuplėšta kelnių klešne bandydamas užveržti koją ir sustabdyti kraujavimą.

- Nuramink keleivius, - tyliai pasakė rusas vietnamiečiui.

Vietnamietis paspaudė kažkokį užrašą ekrane, ir traukinio vagonuose, kur keleiviai jau sunerimo, pasigirdo įrašas maloniu merginos balsu – rusų, vietnamiečių ir anglų kalbomis:

„Gerbiami keleiviai, tarptautinis greitasis traukinys vyksta maršrutu Kaliningradas – Hošiminas. Sekanti stotis – Vilnius“.

Traukinys lėkė vis greičiau, O daugybė traukinio keleivių, šimtai europietiškų ir azijietiškų veidų, prisiploję prie langų žiūrėjo į degančio automobilio liekanas ir susirinkusias policijos, gaisrinės ir gelbėtojų pajėgas. Paprasti eiliniai žmonės net nenumanė, kad jiems gresia mirtinas pavojus, ir kad taip vėpsoti pro langus dabar yra mažiausiai pageidautina. Bet štai jau liko paskutiniai du vagonai... Gelbėtojai jau norėjo atsikvėpti lengviau.

Bet kaip tik tuo metu...

Automobilio liekanos sprogo su didžiuliu trenksmu, net pakilo į orą. Metalo gabalai ir liepsnojančios gumos išsilakstė į šalis, į nakties dangų pakilo milžiniškas ugnies kamuolys. Nors gaisrininkai gesino iš saugaus atstumo, bet sprogimo banga netgi juos nubloškė ant žemės, o karščio bangą pajuto visi – netgi žiopliai, stovintys už policijos nutiestos STOP juostos. Paskutiniame traukinio vagone išdužo langai, ugnis pliūptelėjo į vidų...