Poezijos dienai
Poezija tai ne daina, joje natų nėra.
Ji kalbina kas klausosi sava kalba,
jos žodžiai ardo tylą, eilių akordai
į mažytes visatas pakyla.
Poezija, – melodija širdies,
tikra, nesumeluota, ji širdimi kalbės,
apnuoginta ir nuginkluota.
Ateik, poezija, ateik, aš laukiu tavęs laukiu,
prabilk man žodžiais nelauktais,
nustebinki eilių pasaulį. Poezija,
tu man suteik sparnus ir leiski
su padangės paukščiais skristi.
Tu leisk pakilti man virš debesų
ir dainai iš širdies šaltiniais trykšti.