Iš po žiemos atsibudau sustirusi
Ir godžiai ieškau tyro beržo kraujo.
Nubloškus popierių, pergamentą, papirusą,
Einu žvalgytis, kas po Saule naujo,
Bet storaodės patirtys it kupros,
Kurios nustebint ir nustebti kliudo.
Išbrinkęs grumstas štai gyvybe kupa,
O man ant stalo įkyrėjęs Ludo* . 
Nesuprantu ir Dievas nebežino,
Kodėl ir kur turiu nušliaužt, ropoti, skristi?
Ne, ne vienai buities, būties žaidimai.

Išsklaidė snūdą žliūgės daržo lysvėj
Ir gervių alasas, ir čirškaujantis kėkštas,
Ir kiautas pumpuro, kurs ant galvos nukrito.
Stebuklas vyksta, nebereikia nieko.
Koks nuostabus kiekvienas gyvas rytas!

* Ludo – stalo žaidimas