Keliu ne grumstą — laiko knygą,
Kurią skaityt ne man išmokti.
Ne man įbrist į amžių tylą,
Galiu tik mintimis spėlioti.
 
Gal gimė jis uola, ar akmeniu?
Vėliau ilgai ilgai dūlėjo,
Tekėjo smiltele su vandeniu,
O gal sausroj atpustė vėjas?
 
Su kuo jis pirmąkart į saulę kilo?
Žaliu paparčiu ar samana miške?
Galbūt vešlia žole, pušimi šilo,
Gal baltu beržu, skarotąja egle?
 
O gal visai, visai kitais keliais?
Iš žemės gilumos, ledynų klodais,
Ugnies upe, akimirka žvaigždės
Nukrito iš šaltų visatos tolių?
 
Jeigu kada aguonos žiedu kilo,
Gal buvo rausvintas ir karžygio krauju,
Kuris nukrito ryte nuo kalavijo,
Kai vijo priešą iš tėvų namų.
 
Tarsi matau, kai supos rugio varpoj
Ir gėrė prakaitą kaimo žmogaus,
Kada jis arė dirvą ir ne kartą
Laukė giedros, o vasarą lietaus.
 
Ilgiausi amžiai jį pureno, vartė,
Kol virto žemele juoda,
Kurią privalome mylėt ir gerbti,
Nes ji dabar tikrai šventa.