Saldumas,
išdykęs saldumas.
Burnoje. Ir ant lūpų.
Nuo žodžių kartumo
su vėjo gūsiu.
Nubalęs dangus
žaibais nesitranko.
Nakties paukštis numetė
grobį rytmetį ankstų.
Kažkam bateliai sudilo
nuo šiuolaikinių šokių.
Nieko asmeniško.
Tik smuikas nutilo
į vienpusę žodžių tiradą.
Saldumas nuo lūpų nušoko,
ausies būgnelį pravirkdė.
Nieko asmeniško.
Tiktai klausiu,
ar mes vienas kitą girdime?
Lašo kantrybės,
tik vieno lašo
išmokti klausytis, išgirsti
per ausies būgnelį
širdis prašo.

Ir vėl saldumas
burnoje ir ant lūpų
su vėjo gūsiu atlėkęs supasi.