Nihilelegijos. Jauniklis

Pasaulyje ir debesy
Su kelnėmis
Surizgę sruogos nesukrios įspūdžių, –
Esi, berniuk, lyg išverstas, o iš tiesų esi
Savy suvytas, – ten tau bloga.
 
Gal ir gerai, kad siurbs kempinė
Gūdžius garsus ir linksmą mūšą
Ir grosią kiaukutai, ir dušią
Ten aidžios kriauklės pamary
Iliuzijų – ten nusitrynę
Ironijos dažai žvairi.
 
Bet realu – smaluotos valtys,
Tinklai pradvisę nedžiauti.
Perlinio kiaukuto žūty
Magu krantan nebūtan keltis,  –
Įtikino mat sirena
Išskirtinos lemties daina?
 
Žvejai pamoko ir laivai.
Kiauram delne  kraujai ir limfa.
Randėji ir išsiblaivai,
Ar kaip žuvis – nafta aplimpa –
Gerovės mėšlas pamary,
Po juo – paplūdimiai tyri.
 
Ar nepabos mergaičių pozos...
Tų ilgakojų, tų smėly
Sireniškų gitarų bruožus
Nušvies melodija gili?
 Pušų kely į saulės mėlį
Jums nepaliko laumės prozos..?
 
Žuvų grimasos, pozos medžių
Apsvilusių ar po smėliu
Jau amžius laukiančių eilių –
Gal apie juos jūs ir dainuosit?
 
Bet kur čia nihilio verksmai?
Gailus tai šarmas skalbt trinyčiams,
Tai skalbk, išsaugok švarią pradžią.
Neduota? Tai ištrauk šunyčiams
Jų džiaugsmo kaulus iš dantų,
Tarp tų dantų padėk kilbasą,
Ir pievoj siauskite kartu,
Panelę pasivykit basą?
Antai Šimborska ir jos šuo –
Pušų šlaite, abu kvatoja?
Nesolidu... et, kaupkim drąsą –
 
Deja, nors niekas, kam priklauso,  nekankino,
Inercija – laisva valia, o ieškai spenio nihilcino.
Algmar