Laikina paguoda

Tu man nebe aistra, nebe širdis.
Bandau aš prisiminti, pajausti,
Kas buvo aplink mane, kai jaučiaus tarsi sapne.
Dabar viskas, ką regiu, tai tuštuma pilka.

Aplinka net ne juoda,
O tiesiog susiliejusi su dangaus našta.
Sunku atskirt, kas rūko atmaina,
O kas vis tik mano buvus atgaiva.

Žiūriu į tave lyg pro sudužusius stiklus,
Siluetą regiu, bet kūno atpažint nebegaliu...
Kaip beviltiškai jaučiuos, kaip kenčiu,
Kai atsimerkus būt turiu, bet nieko neapčiuopiu.

Dar baisiau, jog nebandai pažadinti manęs
Iš to baisaus košmaro,
Jis nenustoja svaiginęs kūno mano,
Kas, jei niekada negrįšiu į senas svajas?

Gal tu buvai tik laikina paguoda,
Senąsias nuoskaudas apmarinai,
O kai viskas jau ledu apklota, turiu išeiti,
Turiu ieškoti, kuo sušilti ir nuo tavęs apsiginti.
Intelektualinė iškrova