~~Nerimas
Brėkštant aušrai jau tylinčių paukščių nerasi.
Vaiskią šviesą priglausi... Nušvis...
Tik paveiksle savęs nepažinsi...
Gal tas skubantis laikas – vagis?
Ir pajusi, kaip žydi kaštonai,
Kai svaigus to pavasario vėjas atskris,
Ir girdėsi, kaip skleidžiasi žiedas bijūno...
Taip trumpa žmogaus kelio lemtis...
Nesisuks dar galva nuo to balto žydėjimo,
Kai vėjelis čia žiedus barstys,
Tik, išgirdus varpų vakarinį skambėjimą,
Tu suprasi – širdy ne naktis...
Ant dangaus, žvaigždėmis nusagstyto,
Tu suversi vėl savo viltis:
Kad grįžai jau namo, nors tas laikas taip bėga,
Bet dar švyti pilnatvės ugnis...
Gal nelauks, gal nekęs, nenorės įsileisti?
Tu sugrįši vienplaukė, basa...
Kur tas laikas skubrus? Ko jis bėga, ko lekia?
Kris ant nerimo ryto rasa...