Taip tik atrodo, kad čia vienas. Akmeniu mesti iš tikrųjų, regisi, nėra į ką. Paglostyti ranka irgi, regisi, nėra ką, tačiau žodžiui tarti erdvu. Ir šit jau žegnojuosi juo kaip įėjęs į bažnyčią. Jau seniai joje, seniai buvau, kaip, beje, ir prie didesnio kūrinio. Tačiau dabar susitelkęs atbūti susikaupusias skolas kaip bažnyčiai, taip ir Poe (poezijai) ir Pro (prozai).

Žegnojuosi (1):
 
Tai – mano laikas.
Visas. Tiek ir toks,
kaip jį jaučiu.
Neužrašytas kalendoriuose 
ir be kepurės ant galvos.
Ateina laisvas iš visur –
net iš būties dar neišnokusios.
Prisimenu, kaip prezidentė Grybauskaitė
mane lopšy pasupo.
Daug sekė pasakų
ir vis giesmėm,  giesmėm:
Ei Pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim!
Mūsų mintys amžinai į Vilnių plauks!
Ir džiaugėmės abu,
kad esame lietuviai,
kad senas Vilnius
mūsų buvo, mūsų bus!

Gal manote, kad sumaniau kliedėti?
Dar ne. Dar darbas nebaigtas, deja.
Taip čia žegnojuosi,
kad žodžiai būtų lengvesni,
kad mūsų  būtų kuo  daugiau,
kad atmintį savaip
į sąsiuvinius parsineščiau 

  Kažkas, girdžiu, jau taria:
  – Argi tai ne kvailystė, a? – Ir balsas aiškus kaip dalia, kuri lig šiol mane dar po pasaulį gano. Kaip nepažinsi jo, Vaidinimo, kai jis ir atviras, ir nuoširdus ateina draugėje pabūti?
  – Tyliau! – sakau. – Tyliau! Kad čia šlaistaisi neretai kaip nepažįstamas, žinau, bičiuli. O štai va tokį jau seniai mačiau. Ką pasakyti nori, pakentėk truputį. Bent kol bažnyčioje esu.
  – Jei reiktų – kunigu galėčiau būti.
  – Žinau. Ir juo ne kartą jau buvai.
  – Gerai, lai bus kaip paprašyta tavo. Pabūk, bažnyčioje, Pranuci, – pasakė Vaidinimas, tačiau neskubėjo atsitraukti; buvo ramus lyg šalimais jo visai nebūtų. Ir man buvo leista protingai pamanyti, kad daugiau tokių kvailybių nebus. Bent labai tikiuosi, kad...
  – Taip, taip, Pranuci, daugiau  tokių kvailybių nebus, – patikino Vaidinimas, nežinia kaip išgirdęs mano  pamąstymą. Jų įvardinti nesiruošiau, bet žinojau, kad geriau praeitis, neturinti mirties, negu žvalgyti po dangumi pakištą dabartį, dieną iš dienos versti Grigaliaus kalendorių ir spėlioti: o kas ir kaip toliau? Ar pagaliau nenukris ir pats dangus?
  – Ką? Gal sakysi, kad neprotingai kalbu? – užsimiršęs bakstelėjau Vaidinimą. – Jeigu neprotingai, tai ne dėl savo kaltės. Ot, ir šį kartą man  svarbiausia tai, kas ateina į galvą. Dabar. Tuoj pat. O kodėl taip? Nei laukiau, nei prašiau, nei kitaip to pageidavau, tačiau yra kaip yra. Neprotinga būtų manyti, kad taip atsitiko dėl iš anksto sumanyto veiksmo. Beje, nuojauta tokia, kad netrukus deklamuosiu. Buvo laikas, kai maniau, kad tai reikalinga užrašyti ant popieriaus ir susegti į knygą. Argi ne kvailybė, a?
  – Ša, ša... Bažnyčioje gi, – dabar jau bakstelėjęs man ramino Vaidinimas. Ir mačiau, kaip Poe ir Pro ankštais laiptais kilo ant neaukštų viškų prie vargonų. Giedos, pamaniau, ir graudinausi: Dieve, kodėl aš toks netikėlis? Kodėl? Čia taip gera, kad jeigu ir dangus užgriūtų, tai irgi būtų žvaigždėta, pagarbu, suprantama, – savijautą globstė supratimas. 
  – Padėk joms, – kilstelėjęs akis į žemas viškas paprašiau Vaidinimą.
  – Tik dabar supratau, – atsiliepė jis ir citavo:

Tai –  mano  laikas.
Visas. Tiek ir toks,
kaip jį jaučiu.
Neužrašytas kalendoriuose 
Ir... ir...  ir be galvos.
  – Nekvailiok. Ir „be kepurės ant galvos“, – padėjau jam teisingai prisiminti, nors žinojau, kad jam šitaip nebus geriau.