Aidas meilės likai
Nebegims jau laiškai.
Kaip negimsta eilėraščiai, žodžiai,
Sausio sniegas (kaip keista...) rusens lyg karšta žarija.
Ir atrodys, kad tuščią, bevaisį pasaulį praskrodžia
Tiktai vėjo atodūsis šaltas...
Mylėti, deja,
Negalėsiu aš paukščių,
O paukščiai – padangės ir skrydžio,
Ir savų atspindžių prie sustojusios upės vandens.
Nusisuk nuo manęs –
Patikėk, aš tavęs nepavydžiu,
Kaip žiema nepavydi parudusiems lapams rudens.
Nebegims jau eilėraščiai, žodžiai ir mintys...
Paskutiniam laiške –
Tiktai šulinio gelmė ligi skausmo šalta.
Tačiau sniegas ištirps, susilydys tarytumei vaškas
Nuo to žvilgsnio,
Kurį dovanos man veikiausiai kita.
Tu išliksi. Tikrai...
Ten kažkur tarpu vasaros pienių –
Bet ne tų geltonų, o pavirtusių vėjui pūkais...
............................................................................................................
Štai kodėl aš sakau, kad bevaisiam pasaulyje vienas...
Kaip ir tu tik viena –
Aidas buvusios meilės likai...
2016 vasario 21 d.