Kaip žydi rožės ant palangės
Šilkinės vasaros spalvos!
Sodriais žiedais į sodą žvelgia,
Kuriam taip trūksta žalumos.
 
Erškėtrožė, spygliuota sesė,
Dar neprabudus po žiemos,
Dar pumpurus gležnučius slepia
Nuo naktį tykančios šalnos.
 
Kiek teks žydėti, nebežino,
Nuvys nuauksinti žiedai,
Gerai, kad grožį jos pažino
Ir džiaugiasi žmogus labai.
 
Gėlės dalia. Taip buvo gera
Žaliuot po šiltnamio stiklu
Ir nebijot lietaus, kai šąla,
Kai sausis gąsdina speigu.
 
Tik viskas baigėsi pražydus,
Nuskynė su šimtais kitų,
Dabar už tūkstančių gal mylių,
Prie lango stebis likimu.
 
O kalba:
— Rožė — karalienė,
Puošniausia iš visų gėlių.
Trumpa šlovė ir trumpos dienos
Čia žemėje, kaip ir kitų.