Žengdamas per seną, sukežusį, medinį tiltą Linas girdėjo, kaip girgžda jo senos lentos. Ir po tiltu srovena tylus upelis, kuris primena jam nerūpestingą ankstyvąją vaikystę, kuri praskriejo kaip vėjas. Tiltas pasibaigė laukyme, kuri berniukui priminė stepę, kažkada dar per pamokas girdėtą. Ji buvo apžėlusi aukštomis žolėmis, iš kurių kyšojo lieknos smilgos, kurios pučiamos vėjo vis linksta ir linksta, atrodo, tuoj nulūš, bet nesulūžta. Toliau už stepės matėsi beržų sąžalynas, jis švietė žaliai sodria spalva, už kurio buvo galima regėti raudonų plytų pastatą, tai buvo jo namai. Namo sienos atrodė kuklios ir praktiškos, tačiau stogas! Jis, atrodė, nori pasiekti dangų ir po truputį kyla link dangaus. Bet užsibaigia kažkur pusiaukelėj, nepasiekęs savo tikslo. Tai nebuvo nuosavas namas, nes šį pastatą jie dalinosi dar su keturiom šeimom, taigi galime teigti, kad tai savotiškas daugiabutis.
 
  Įžengęs į savo  namus  Linas pajuto šilumą, kažkokį neregėtą jaukumą. Tai neapsakomas jausmas, tik vienąkart jį gyvenime pajusi. Namų jausmas nuvedė jį į jo mažą lyg kišenė siaurą kambarį, pamatė, jog čia niekas nepasikeitė. Lova, spinta, krėslas vis dar stovi savo vietoje ir ta maža įrėminta nuotrauka su jo broliais ir seserimis vis dar kabo, tik šiek tiek apdulkėjusi. Šalia jo tvirtovės buvo motulės kambarys. Peržengus jos kambario slenkstį, užplūdo jį netikėtas ilgesys. Atpažino mamos staltieses megztas ant stalo, neužbaigtus siūti rūbus ir jos skraistę, kuri tebedvelkė jos kvapu. Susigraudino Linas, nes žinojo, kad nebematys savo motulės, mezgančios jam vilnones pirštines, kurios turėtų apsaugoti žvarbią žiemą, nebegirdės, kaip tauškia jos metaliniai virbalai, kurie buvo jam didžiausia paguoda, nebepajaus jos švelnios rankos, kuri glostydavo jo šiurkščius plaukus... Jis pajaučia, kaip bėga šalta tartytum rytinė rasa ašara. Jis supranta, kad neatsiras žmogus, kuris turėtų jį paguosti, apkabinti ir pabučiuoti jam į kaktą, pasakyti, kad viskas bus gerai, niekas jos nepakeis... 
   Pajuto, kaip dreba iš išgąsčio kojos, ir atsigulė į jos lovą. Atsirėmė į didelę pūkinę pagalvę, pajuto  jos švelnumą. Ši, lyg ta pati mamytė, glostė jo šviesius lyg linas plaukus. Tikriausiai dėl jo mėlynų akių ir plaukų jam tokį vardą bus išrinkus. Linas matė šviesią ir gražią praeitį, bet visa tai temdė mintys apie rytojų be artimiausio žmogaus, kurio vardas mama. Linas nusibraukęs ašaras nuo savo skrosto pamatė pro langą milijonus skaisčių žvaigždžių. Jam atrodė, kad ta didelė skaisti žvaigždė yra ne kas kitas, o jo motulė. Ji jam šypsojosi, jį guodė. Linas nusišypsojo jai atgal ir sudėjo savo pavargusių akių gluostus. Ir su šiuo jausmu jis po truputį patraukė į savo mėgstamiausią vietą, kurioje jokie pavojai ir išgyvenimai jam nebaisūs.