Taip netikėtai gimsta mintys
nekviestos, neprašytos,
tada skubu jas užrašyti,
kad nepradingtų lyg miražas,
nes nežinia, kada ateis jos vėlei.
Įšeisiu aš į tylą, bandysiu jos klausytis,
kalbės ji iš širdies į širdį tyliai ir nesuprasiu,
kas ims su manimi darytis.
Kada diena nurimsta ir vakaras ateina,
tuomet užgimsta eilės ir noris jų klausytis.
Jos plaukia lyg laivai, jos lyg vaikai
lopšiuos siūbuoja.
Kažkas šviesaus ir gero ir mylinčio be galo,
ramybę dovanojančio, nuo beprasmybės išvaduojančio.

Išeisiu aš į tylą ir iš širdies klausysiuos,
kalbės ji iš širdies į širdį gal pašnibždės,
iš kur tos mintys kyla.
Mana ranka vis rašo, širdis sustot kalbėt negali,
jei tik pagauni tylą, ji tampa visagalė.