~~Avėčiovimas
Ne darmai žmonas soko: „ Gėnėlis morgas, o gyvėnimas do margėsnis.“  Žėdno žmogaus gyvėnimas kep knyga – diena poskum dienų - obrozdėlis poskum obrozdėlį saka
Atomanu buvau margoitą mažu dešimtės matų, ir mon buvo didžiausia švintą, kai  manį pirmų rozų motutą pasiemą Didžiagrašios avėčiautų. Podava nedidaly kraitaly, o pati pojamą tų, kur teveliukas imdavo aidamas miškan grybautų. Abi nuvėjom palei Lavenį, už Gindros, skyniman prė lesvinčiaus namų. Prisrunkiojom aviečių ir brendam prėš kolnų iš miško unt namus. Vosara, koršta, aš ledvai valku kojas, baveik visų kėlių motutas undaroko įsitvarus ainu. To mono kraitala pilna uogų, ba tolko sunki, ir gėrt baisiai norisi... Motuta kraitaly mon  ponaša, manį nebėnaša, ošei jau didala ...   Led-ne-led išsikropštam pamiškėn, ir motuta soko:
- Užeikim, vaikėl, mas pas Gindrų, sulos atsigėrsma, trupčiukų unt prieklačio pasadasma ir namo bus lingviau parait.
Užėjom. Atsisadom unt prieklačio... po liepom pavėsis... tep gėra... Palei klatį didžiausios liepos ir baržas svyruoklis kasas nulaidįs, pavėsį padorį, vėjėlis čiut krobžda unt lapėlių. Toj atajo ir Gindra, ir jos motutą atajo ir sulos atonešė.
Gindros šeimyna buvo untri matai sugįžį iš Sibiro, o vežimo sopuliai jiem visiem do buvo tep švieži, tep oštrūs, kad bobuta kų kalbas kų nekalbas - vis apė sibirų kalbajo - kep tinoj jiem buvo prostas gyvėnimas, kep neturadavo ko volgytu, kep sunkiai tako dirbten, kep jų ruskiai brigadieriai nekinta... Bobuta kalbajo, o kalbadama raudojo, ošaras šluosta kvartūko padolkom:
- Nigdi nemisliau, kad šitokį vargų atvargus, namo sugrįžus taks juodų duonų volgyt, kapeikas skaičiuot ir pačių statytus namus,  par nevalių atojimtus, iš sveimų  atcipirkt...
Sadadama šalymais ir visa klausydama negalajau savo vaikišku galvaly suprost, kom anė važiovo iš savų namų tan sibiran, kom visa kep stovi paliko... Kažin kep patropijau paklaust:
- Bobut, tai kom jūs visa pamėtį tan sibiran išvažiovot?
                      - Oi, vaikėl...  sibiras mum buvo par tos barnus. Margos par barnus pomata golvas, o paskum ir počios nagus graužė, alia jau visa po piet šaukštai. Vieniem vargas sibiri tako, o kitiem pasilikus irgi buvo ne pyrogai, kai buvo ne kartų ūlyčioj susietų apkalbati, ūdyti ir sarmotyti dėl nekaltai išvažtų susiedų. Visi žinojo, alia balsu bijojo kų kalbat,- dūsavo sankala.
 Susiedijoj gyvano Gindros matų ban kėlios margoitas iš vieno kiemo, tiktai bankiek biednesni žmonas, mažu ir viso valoko žėmas neturėjo, alia jauniem tas viškum nerūpėjo. Sykiu augį gerai visi torą. Jaunimas vosarų krūvon suveina ne vėn subatvakariais, o par visų gegužį kasdien suveidavo „mojavas giedotų“, o po poterių ir gėsmių, kad ir unt kiemo - tai pašoka, tai kokį ratėlį aina, tai kokių dainų padainuoja, o saulai sadunt namo skirstosi. Vosara, gegužinas, vakaruškos ir pasdabojo Gindrutį iš grėtimo sodžiaus toks Braniukas. Šokėjas, daininykas, darbinykas, o jau gražiai nuaugys – barnas kep ūžolas - vienatūris ir do  no čielo valoko. O kep jūs misliat, to Gindros susiedalą Anciuta sanai unt tų Braniukų buvo akelas padėjus, seily varvino, tik bada, kad Braniukas unt jų viškum nežiūrėjo. Par vienas vakaruškas, koks vėlnias jų už liežuvio patraukė, kad šokdama su stribo sūnum Anciutą lėpterėjo: „Kad tų kiemų išvažt, tai visiem but lingviau...“  Ir to užtako. Mažu po nedėliai posekė  Gindros tėvėlius baisi navydna, kad but pasruošy, arba ait miškan, bo jų kiemų įrošė šitan vežiman, tik do vagonų nesų. Žmonas išsikasą savam miški duobas, susinešė potalus, volgymų, dropanas. Noktį miegodavo miški, namų lungus ir duris lintom buvo užkoly. Nu, o gyvulalių tai miškan nesuvesi, paliko gyvulius kluoni, kiaulas gurbi.
Buvo toks Paberžių Kaloda, ar ti jo buvo pavardą, ar pravardą, niekam nerūpėjo, alia vakarais kai girdadavo grojunt armonikų – suklusdavo – kai groja graudžias muzikas, - armonika rauda – žinok, bus ošarų, bus bados. Unt rytojaus ir ataina navydna, tai kų sušaudą, ar išvežė, ar kas viškum iš sodžiaus prapuolą. Mat kokė baisūs čėsai po vainos buvo...
 Tadu mum Gindros motuta ir soko, kad visų vosarų netako girdėt Kalodas armonikos, o tų vokarų, no pavakario lig pot saulai sadunt plašės armonika, dūšių droskė, raudojo Kalodas runkoj. Jau gerai saulai nusadus parėjo namo senėlis kiaulių paliuobt, karvių pagirdyt, pamėlšt. Visi laukia grįžtunt ir nesulaukia, par ilgai neparaina. Bobutą išėjo senėlio ieškotų – negrįžta ir to. Sėdi trys sūnai ir duktą miški, o tavų nėr. Girdi, kiemi navatnai šunas loja, neramu vaikom ir anė pareina namo tavų ratavotų. Ir kų jūs misliat – akurat – stribai kiemi. Tai Dievo dovana, kad buvo vienas iš tų stribų žmoniškas žmogus, kiek pažįstamas tavom, laidą paspjaut vienų paršų, susisūdyt masų račkon, ir su sau pasimt. Unt nugaros, kep kuprinas pasdory, vyrai pasiemą po maišų bulbų, rugių, miltų, motaros – dropanas, pasūdžias ir kitokio volgymo. Ir paryčiais, saulai takunt, išvežė visus stotin, sukrova vagonan. Tų potį vokarų išvežė sibiran.
Nu, o Ancia, kai nebaliko Gindros, pristryną prė to Braniuko, ištekėjo, gyvano. Prajo daug ilgų ir sunkių matų. Sugrįžo Gindra ir visi broliai, ir motutą jų grįžo, tik senėlį klopatas pakirto, paliko sibiro žėmaj pakavojį likus mėnasiui lig palaidimo. Bat sugrįžo namo, džiaugės parvažiovį savan kieman. Rodo išplaštus namus, svetimus žmonas gyvanunčius jų gryčioj, o baisiausia jiem buvo tas, kad anė buvo pijokai ir vogys – žėdna diena iš kažkur vis namo parsinašdavo kų svėtimoj. Jų gurbi buvo kolkozo teliokai, klaty – teliokų miltai, klojimi – gyvulaliom pašaras, pakratai sukrauti. Sugrįžį jie atgovo tik pusį gryčios. Buvo sudaužyti visų gyvėnimai.
Bobutą tadu mon visa išporino kep baisiausių posakų, vis braukdama ošaras. Ir mon  buvo tep skurdu klausyt, tep markotna, kad ošei įsikabinus motutai runkovan klausiau ir raudojau kartu su tu bobuti. Ir po šiai dienai negaliu ramiai kalbat apė tokius žmonių pėrgyvėnimus. Širdį sopa, pamislius, kų padorą pavydas. Šitas gyvėnimo abrozdėlis – mono pirmas avėčiovimas. Visom gyvėnimui liko.