Laiką tiek, kad suspėtum užaugť,
Lyjunt lietui gulėť vasarojuj,
Lauką akmeniu arba dungaus
Krašteliu, kai tik paukščiai sapnuojas.
 
Laiką tiek, kad galėtum prišaukť
Sau iš vāsarās pievų švelnūmą,
Iš vaikystēs paveikslą švēsaus,
Kur girdėdavās tolimas dūmas.
 
Ir išblyškusiās akys dungaus
Ganę dīdelį tėviškēs vėjų.
Ā dabar nežinai, ką paklausť,
Kų pastikť, vis giliau vēnišėja.
 
Vis mažiau artimų ir savų,
Rūpūs žodžiai  neranda kur dėtis,
Tik kamienais vaikystēs klevų,
Sunkias āšarās – sūriās ir lėtās.