Lyg feniksas iš pelenų, pakylu ir einu,
bandau išvyst kažką viltingo
virš miegančių sniegynuose laukų,
virš paukščio skrydžio laisvo siautulingo.
Šalikelėje įmintų pėdų bandau įžvelgti prasmę.
Kur veda jos, aš nežinau. Pakylu, vėl einu.
Taip viskas įprasta ir banalu, seniai matyta ir girdėta.
Bažnyčios varpo skambesys į dangų kylantis,
žvelgiu aukštyn, susimąstau, vis ieškau toliuose ženklų,
kas numalšintų sielos alkį troškulingą,
kas numalšintų troškulį būties esmės
ir kas įpūstų skaisčią ugnį esaties.
Pakylu ir einu, tikiuos kažko viltingo iš saulės,
degančios dangaus skliaute, iš vėjo siautulingo.
Ir pradedu suprast, viltis, – ji čia šalia,
kol plaka širdys tau neabejingos.