Vėl ateis ta diena – dangui veidą atloši
Švelnūs lapai pridengs tavo liūdnas akis.
Tik taip peršti, taip skauda atšokusią tošį
Lyg apgaulė – sula išdavikiškai kris...
 
Kris lašais, nežadėdama troškulio girdyt,
Kažkur tols ir išbluks seno kaimo langai...
Nesupras niekad nieks – giliai paslėpei širdį,
Gal net mostels ranka – surambėjo visai.
 
Va – pašvilpaus viršūnėj padūkęs varnėnas,
Ratuos Grįžulo slėpsis balandžio naktis.
Pagalvosi sekundę – ne toks jau ir vienas
Kolei vėjo ošimas tarp metų nurims...
 
O tada šakomis pats save apkabinęs,
Įsikibęs tvirtai senomis šaknimis –
Atsidusi – dar vakar čia buvo beržynas...
Ir dar vakar jame save jauną randi...