Kai erdvėj suksis skubantys metai,
Kalbės svirtis gimtinės kieme,
Pasakyki man, tėviškės žeme,
Už ką myliu, globoju tave?
Tegul liudija skausmą – juk buvo...
Tegul liudija džiaugsmą savi,
Pasakyki, kodėl tu laiminga
Bočių žemėj, tėvelių šaly...
        x  x  x
Komodoje senoj – mamos rankinė,
Joje – kryželis, rožinis ir nosinaitė su dailiais žirniukais...
Taip skaudžiai mena... Tiksi laikas...
Lyg ašara per lango stiklą driekiasi lašiukais...
Seniai nėra...  Lazdelė stovi, kuria ramsčiuodavosi, kai į sodą ėjo
Ir kai žvilgsniu paglostė medį, ir kai ant slenksčio
Išlydėdama stovėjo...
Taip žydi vyšnios, rodos, kad tik vakar
Dar skynė uogas  tiems mažiems anūkams.
Dabar – tyla ir nerimas sukluso,
Tarytum rožinio alsavimą girdžiu...
                    x x x
Ažūrinė tyla taip skamba šičia,
O ant palangės žydi pelargonija Tavoji...
Kiti jau žemę aria. Ir akėja.
Ir grūdą sėja jau kiti.
Džiaugiuosi, kad tąsa būties Tavos gyvena,
Kad vėjas nerimą nuprausia lietumi...
Ir kad baltoj harmonijoj paskendęs sodas,
Kuriam plevena atviras gerumas Tavo...
Džiaugiuosi vis, kad Tavo žingsniai girdimi,
Kad Tavo rankomis anūkai duoną kepa,
Kad sodas vis dar žydi, žydi, Mama...
Švelnia būties skara apgaubki mus visus.