Gruodzio dziena tai kap sarmatlyva merga  - kyšč galvų ir paskavoj, užtai raktavai užejus palaidnyčia tep ir nespėj nulaižyc viso sniego. Siūľbscioj siūľbscioj per dzien baltus kavalkus, o margi ir plėmuoci arimai vistep suvejo vakaro buvejnion, kap juodmargių karvių tabūnas. Šiaurinis vėjas łėkdamas pavakaroc ištųsė debesų kuodelį, o nakcies šalcis suverpis jį in lado varveklius, zgrėbniai sukorė an visų kaimo stogų, Pasliko nezgrėbni ciktai keliai – provėžų išdrapalyci ir sutraukci storan ladan.
                 Pačtynykė Albina kėravoja mašinėłį povalio, antru bėgiu, kad cik kur nekrypterc iš kelio provėžų. Pravažiavus ovaštai dzidelį kelio kavalkų, užsivožina an kalnėlio, nug katro kap pałėtas macyc visas Kupscinių kaimo vienkiemis. Ale  placios ir gilios (pobne  kokio traktoriaus) provežos raktavai jišsisuko jiš kelio ir nuvinguriau plėmuotais laukais. Skaicyk, kelias jir pasbeigė. Nesmielina Albina kėravoc in pakalnį tai pavažavus atopakalia jir dėkudzievu radus kur možnėj apgrūžyc mašinėłį, sustoj. Užgesino matorų ir paslaido nug kalnėlio pėscia. Usimarudzino šiandien pačti, ba prieg šventas Kalėdas visadu dauges darbo. Dartės tai cik juokas jei sulygytai kap andai bu-o. Nei dar laiškus kas siuncia, nei atvirutes. Teleponais pasišneka, per kompiuterį vienas in kitų pažiūro. Ciej kompiuteriai gaľ ir ovaštai zgadni daiktai, ale per juos žmonės mažiau suscinka. Argi sulygysi arcimų rankų apsikabinimų su pažūrėjimais per skype?  Išeinanc iš pačto operatorė Gražina palaido būrnų:
                 - Bajina, kad po Naujų Metų nelaikis dzviej pačtynykių. Dartės mažai laikraščių, laiškų. Jir žmonių mažai.
                 - O kur man dėcis? Pajylgino pensijos amžių, seniai jau  kruopas būtau valgius. Gaľ mani dar paliks?
                 - Uoj nežnia...pas Vidų maži vaikai–jai darbas zgadnesnis.
                 Trenkė Albina durim ir išej. Priegšvenciniai klapatai kiek atbukino indūrtų krūcinėn šypų. Rytoj Kūcia – raikia palandzioc po krautuves, šiokio tokio tavoro prisizapuscyc. O pamislius neraikia daug ir zapuscycis – vistep prieg kūcios stalo sėscis vienai. Kap duktė Mildutė išvažiau Anglijon, nug to čėso Albina viena. Visas jos dziaugsmas dartės - darbas. Apeini vienkiemių senukus, apsicekavini: gal kutris duonų jau beigia, gaľ degtukų neturi, aliejaus ar myltų. Palug darbo, jei nepriguli tas daryc – jyr socialiniai darbynykai, ale, kad senukai ne vieniši – kožnas turi vaikus, anūkus, kutriej turėt jais klapacycis. Cik bėda, kad ciej vaikai toli. Nedarbas juos jišgrūdo iš Lietuvos. O kaimi jaunam žmogu nėr zajenciaus. Ne kožnam ūkynyku būc – pradzios be pinigo nepadarysi. Mokyklos, darželiai seniai lantom užkalci. O iš kultūrnamio tai cik grobai liky. Vietos valdzia pastarė terpu savį ir susrodė, kad apseis ciej likį žmoneliai ir be kuľtūros. Meno vadovų atlaido, tuom ir pasbeigė.
                 Nuslaidus in pakalnį pasciko pyrma Vinciuko pirkia. Iš kamino dūmas nerūko, cik pirkios veidas su apdūmytais langais žiūrėj kap žmogus, lyg ko pričinaudamas...Visai trumpai žybterėj vakariniam langi gįsdamas vakaro žibucis ir paskavoj voracinklio kampi.
                 - Ar drūtas dar, dėde, Vinciuli? – šaukia langan Albina.
                 - Nedrūtas jau, visai nedrūtas...Ar tu,Vidute? Durys atkabytos, - balsas iš pirkios tuščimų, o gaľ dar iš kur giliau...
                 - Ne Vidutė...cia aš, pačtynykė Albina, dėde, ajau pro jus, tai misnu užeisiu pacekavyc: gaľ ko reikia? Gaľ duonos?
                 - Slūgela, turiu dziovytos davaliai – visa tarbukė karo pas pečiukų. Žolukių isiverdu ir po kriaukšlukų merkiu. Dar cukraus insidedu. Duona paslaidzia vandenin – minkšta pasdaro, o aš tadu semiu šaukšu ir man tep gardu...
                 - O vaikai tavo kap? Ar paskambina? – cekavinas per langų Albina.
                 - Sugedo mano teleponas. Lidžbų jau nerodzia. Tai paskucinį rozų vaikelius matiau per Ūršos pagrabų. Daugiau tai ne. Kelias brangus – nelangva jiem cia parvažuoc. Tadu duktė Vidutė kvietė važuoc rozu, ale aš pasisprečinau: „O Ūršų kap aš paliksiu? Viena jy dar an to sušalusio kalnėlio“. Sumljainia raikia gi turėc. Kiek cia man liko – aisiu ir aš tuoj in jų.
                 - Dovanai nevažiavai dėde,- paguravojo Albina.- Būtai dar apiplaustas, apdabotas. Žiūrėtai sau per langų ciesiai Londonan.
                 - O Ūrša? Kas mani parvež in jų kap atais mano adzyna? Brangiai kaštuoja – aš jau dasžinojau. Gerai man cia, cik kojos labai sunkios – in kaľnėlį pas savo Ūršų nemožna nuveic. Ale atais dziena ir nuveš mani tynai kap ponų. Kur dzings nenuvežį?
                 - Būk drūtas dėde,- ir an palangės Albina paliko plotkelį.
                 Toliau slidzinėdama povalio už pusė kilometro priaj Zabaľkos pirkutį. O tos balta skepatukė jau ir langi.
                 - Uoj, slūgute, kap aš tavy visų dzien lūkuriaunu. Vis iš mislių neišaina ar nepamiršai išsiųsc laiško su plotkelėm mano vaikam? Bijau, kad cik spėt daic ik Kūciai. Tep gi toli – Airijan.
                 - Išsiuntiau tetuke, dar anų nedėlių. Dais – kur dėsis nedajį.
                 - Sakau antrašų gal padrikavojau nezgrėbniai...
                 - Viskų gerai tetuke padrikavojai. Va, ir tau plotkelį atvežiau,  ir silkės kap prašei.
                 - Kat tau Dzievulis sveikatų , kat tau – jieškodama pinigėlių už silkį šneka pralinksmėjus Zabaľka.- Jei ne tu – tai mumiem galas. Keleivinė toli – nedaitau jau. Ir bažnyčion seniai buvau...
                 - Atais pavasaris, biskį keliai pradzius – nuvešiu tetuke tavi  bažnyčion, - pažada Albina.
                 Nug vienų durų iki kitų  Albinai aic dar keli šimtai metrų.
Va jau jir Kosciuonės pirkios stogo kepurė žemai nulaista, o langų akes iš padzilbių seka kožnų Albinos žyngsnį. Rodzias lyg suklapsi kliamka, brakšterna durių kriūkucis... Albina persižegnoja jir:
                 - Amžinų acilsį duok...- nepačiujina, kap kojos lakia pacios.
                 Terpu pušelių šmėkšterna Raudzių Monciutės pirkios stogas, nuogi išbalį beržai svyrinėdami stumia pasunkėjusį vakaro dangų ir grųžina Albinų atgaľ. Atgaľ in tų čėsų, kadu dar jos lūkciojo Zabaľka, Vinciulis, Monciutė, Kosciuonė...Ale gi kelinci metai jau cik tuščios pirkios lūkcioja Albinos. Vinciulis išiajis pas savo Ūršukį, nei Kosciuonės, nei Monciutės, nei Zabalkos...  Viršum Blūdziaraiscio cik žybterėj  mažukė žvaigždukė, o Albina kišeniuj užčiuopė plotkelas...
 
Ľ  ľ  - tariama  minkštai 
Ł  ł  - tariama kietai