Vėžiovimas

~~MONO GYVĖNIMO ABROZDĖLIAI

Vėžiovimas buvo par untrų gonymo vasarų. Par visų gonymo laikų, daugiausia strioko mum buvo, kadu mas užmiršį avalas visų pusdienį vėžiovom. Tadu ir ba tolko prisivėžiavom, ir strioko gerokai turėjom, bo par tos vėžius pragonam avalas.
Vienų kartų atnašdamas volgymų, brolalis atonešė ir gėrų navydnų, katros laukėm kelias nedėlias. Mas buvom prošį tėvėlio, kad laistų mumį, kai suguls avalas, Kupoj pasivėžiaut. To čėsu Kupoj buvo ba tolko daug vėžių. Po kiekvienu okmeniu po kelius tupadavo. Motutas prošėm – to iš karto pasokė, kad vėžiaut galąsta tik tadu, kai tėvėlis lais. Dabar undo šoltas, pakintėkit, kai bus šilčiau. Ir kintėjom, ir laukėm. Taigi, vienų rytų atolakia tėkinas mono brolalis, volgymų maskatuodamas ir nenustygsta vietoj, net  mirga, kėp jom rodu šitų navydnų pasakyten. Bavolgunt viskų išsokė, kep jom tėvėlis dova laidimų: „kai popiet suguls avalas, unt povakarį, galąsta bankiek Kupoj pasivėžiaut“ ir tarbaly dova, kad but kur vėžius susdėt. Laukiam – nesulaukiam, kadu tos avalas prias, nurims, kadu suguls ir kadu mas galasma brist Kupon ir vėžiaut. Kai saulala vos pakrypo vakarop, sugula ir mūsų avalas. Nieko nelaukdami nulakėm Kupon. Kupoj undenio būdavo sulig kėliais, kai kur lig juosmenio,o kur giliau, mas tinoj nebridom.
O grožybą tos Kupos! Iš abėjų pusių kroštai apaugį  didžiausiais mėdžiais, par vidurį šakom suskabinį laikos, vietom undeny tumsu, tik undo kruta ir tylom čiūrana, vos možna okmenis inžiūratų.Tinoj, po žėdnu okmeniu runkų pakišys gali lydžiokų, ar net vėgely ištraukt. Mas ajom ne žuvautų, tai runkėlių po didesniu okmeniu ir nekoišiojom. Mas vėžiovom. Turėjom ir tarbaly vėžiom susidėt, kad but lingviau unt ilgo šniūrėlio prisirišį aplik juosmenį galajom undeniu tų tarbaly vilkt. Pradėjom vėžiaut no tos vietos, kur pakupį sugula avalas, ajom prėš undenį, unt Kupiškį, kad but pasauliui ir geriau un dugnio okmenys matytusi. Vėžiovimas ajos lingviai, sutaram su broliu, kad gaudysima po dėšimtį, tadu tarbalį nešiot imsma kitas. Smagumas neišpasakytas! Pokeli okmenį, kad ir viškum nedideli, guli didžiausias vėžys, plačiausias raplas išskėtys. Tik už nugarytas capt - ir tarbalan. Brendam Kupu, vėžiaujam pasikalbosydami ir vis skaičiaus taikom nepamėst. Tarytum sustojo čėsas. Viškum užmiršom avalas, tik gaudom vėžius, tik kraunam tarbalan. Kaip mat tarbala pilna, o vėžių devynios galybas. Įkalbajau brolį nusimaut viršutinas kėlnias, bo vis tiek jos, kad nesušlapt, buvo vidurin šlaunų užraitytos. Kas kad užraitytos, o vis tiek šlopjos. Užumezgėm kiškų galus, sukrovam iš tarbalas vėžius ir do vietos liko. Mas dabar žėdnas sau kraunam. Tolyn brendam prėš undenį, o kai buvo ir kėlnios pilnos ir tarbala prikrauta, tik tadu acigodam kur asam, kad nubridom vos ne lig Ladziuko namų, viškum prė pot Kupiškio nuvėjom.  Žvilgt aukštyn, kad ir saulą baigia nuslaist - viškum pavakarys, tik tadu prisiminam savo avalas. Išlipam abu iš undenio ir pustekiniai pasilaidam su visais vėžiais atgalio, unt savo avalas. Kur tu palaksi tėkinas pokupiu, vien gėrvogenojai, blauzdas tik drosko. Lipam atgol Kupon ir bristi pustekiniai pustekiniai atgalio pas savo avalas.
 Saula jau viškum prė pot žėmas, baigia nusilaist. Pakol posėkėm tų vietų, kur gulajo avalas, saula ir nusilaida. Jau prėtemyta. Žiūrim, kad mūsų avėlių, tinoj kur palikom nėr nei kvopo. Nusgundom abu, jau ir ošaros, kėp pupos - počios birėt pradėjo, kai pamisliom, kad dabar tai mum bus... Pastovėjom, abu, paraudojom, apsiraminom, do pastovėjom ir pradėjom mislyt kur golia būt mūsų avalas. Tik girdžiam, kad mumį motutą no kolno šaukia: „Vaikai, graičiau aikit namo“. Nebažinau, nei katras pirmas sumisliom, kad dėl švintos ramybas nulaktumam lig pakupas klojimo pasižiūratų – mažu kai kas suvora avalas, mažu jos tinoj jau yr ... Dabar jau tekini ir kėlnias pilnas vėžių timpiam abu susikabinį prėš kolnų lig klojimo. Oi kokia loimą! Tadu, raudot iš džiaugsmo norėjos - avalas počios suvėjo klojiman, mum tik duris baliko uždaryten ir basliu paspirten.
Pareinam namo ir jau trupučiukų neramu doros, kų mum pasakis tavai, kai sužinos, kad no pavakario avalas buvo poliktos vienos, kad jos počios ir klojiman parėjo. Aišku, kad ir potys golia susprost, bo vėžių šitiek prigaudam. Sumisliom, kad raikia vėžius parodyt tik pridėjus apypilny tarbaly, o kėlnias su kitais vėžiais raikia kai kur pakavot. Kėp toram, tėp ir padoram. Ošei su tarbali nuvėjau tiesiai gryčion, o brolis savo kėlnias su vėžiais pokišė prėmanaj po kopėčiom. Pats atrodys kitas kėlnias apsimova ir atajo gryčion, kai mas jau prė stolo vakarienį volgėm.
- Kėp sėkės?, -  paklausą tėvėlis pamotys apypilny tarbaly vėžių.
- Vaikai atonešė apypilny tarbaly privėžiovi, - už mumi atsokė motutą.
 Tuom ir viskas pasibaigė. Tėveliukas pagyrą, pasokys, kad rytoj bus skanus pusrytys. Po vakarienas visi ajom gultų. Mas prisivėžiovį, kiti po vosaros darbų pavargį grait ir sumigo. Noktį prabudo tėvėlis, kad kažkas prėmanaj dadas: nei ti voikšto kas, nei ti kas šloma, nei ti kalba kas. Mažu koks svėtimas užėjo ir durų nerunda, mažu kom bada kokia atcitiko. Užudegė lėmpų ir aina žiūratų, kas prėmanaj. Atidoro duris ir nusgundo – pilna prėmana kruta, šloma, krabžda – vėžių. Paliko jė tas brolio kėlnias ir ajo pasivaikščiotų, mažu undenio ieškotų ajo. Negi paklausi „Ko lindo iš tų kėlnių?“ Tėvėlis visus tos vėžius no prėždos pajėmis puodų susama. Iš ryto motuta kūra pėčių ir visus vėžius išvira. Buvo sočiai pavolgyt visai šeimynai. Ir do pusį dienos lunkoj mas tos vėžius gliaudam. Tiktai tėvėlis nesuproto, kom mas  po kopėčiom kavojom vėžius, jei jau prigaudam, tai visus ir raikė ataduot iš karto. Mas buvom sutorį tylat ir visos taisybas nesakyt. Ištylajom. Tik pasokėm: „Kavojom dėl to, kad misliom mumį niekas nepavierys, kad tinoj visi mūsų sugauti“.
Gol kitiem ir navatnai pasmatis, alia neužmirštu to mūsų vėžiovimo. Po šiai dienai atomanu, kėp tadu buvau nusgundus, kad par vėžius pragonam avalas, kėp bijojau, kad unt mumį nesbart, kad užmiršom savo dorbų. Ilgai buvo neramu, kad mas nepasokėm ir visos taisybas kėp buvo. Tėvėlio buvo švintai išmokinta: „Duona možna atidėt rytojui, o tik ne dorbas.  O dorbų, katrų prodedi pati turi ir pabaigt, nevalia pasimėst nebaigus. Skalsiausia duona patės uždirbta“. Daug udenio Kupoj nutekėjo, sanai prapuola vėžiai Kupoj, sanai ir tėvėlis silkes unt kalnalio Aukštupanos, mas potys jau senėliai ir savus anūkus auklajam, o tėvėlio pamokinimai gyvi lig šindei.
Tatūla