Tep aciciko tadu, kap saimi priėmė naujų instacymų apie kelevių pervežimų. Bet viskų papasakosiu iš ailės. 
  Perskaitiau ,,Alytaus naujienose“ apie langvatas važuojanc keleivinėm. Mislinu, raikia ir kaiman parvažavus tėvukam paskaicyc – vis nudzugysiu senukus.Cik pradėjau skaicyc ir aiškyc tų naujovį, kap atėjo susiedka Genė. Ir toj cylėdama išklausė, o paskiau pasdzaugė: 
   – Matai, bratuli, saimi ir apie mus galvoja. Lakiu graicau namo, raikės ir kiciem pasakyc, mažu kur važuoc prisraiks katram.
   Grįžau in Alytų lyg ir gerų darbų padarus. Širdzis dzaugias. Kitų šaštadzienį vėl važuoju in tėviškį. Cik inėjau in trobų, net nuzgandau: žūrau mamos šliobė išprosyta, tėvuko koscimas irgi rankcis pagatavytas. 
    – Kiba kas pazdarė: numirė kas, ar baliun aisit? Kur jūs ca susruošį?
  – Gerai, kad ankscau parvažavai, mes jau stroki buvom. Taigi visi kaimiecai susruošėm važuoc in Vylnių, in vaidzinimų. Va, neseniai pensijas gavom...– nedaturi abudu. – Dar už vieno bilieto kainų galėsim dzviese nuvažuoc, o miesti nei vienam neraikės bilieto pirkc.
   – Ale ir razumni gi jūs. Tai kas gi jus lydės?
   – Mani lydėsi tu, o tėvų – tavo duktė.
   – Nu, gerai, – sakau.– O gyvuliai? Kas gyvulius žūrės?
   – Tai gi, žantu, ar nepažūrėsi? – ciesiai klausia tėvukas.
  Kų tas daris? Suciko, cik liepė paprašyc, kad Janė ateitų karvį pamelšč. Janė nevažuoja, ba jos moma neseniai pasmirė, tai neturi, ko lydėc. Astulė nugirdus, kad ir jį in soscinį važuos, cik nušoko pas Janį. Viskų sustarė.
   Stotelėn laukė visas kaimas ir dzaugės, kad nor sykį gali, kur išvažuoc, ir dar visi susiedai sykiu. O tai pinigų nėra, tai už darbų rankų praskyrc negali...
   Ilgai laukc neraikėjo: tuoj keleivinė atvažavo. 
    – Šandien planas bus, – nusdzaugė in šoperį kunduktorė.
   Visi susėdom – vos sėdzynių užteko. Kunduktorė atėjo bilietuoc. Pirmiausia bilietų nuspirko Juozus. Jo duktė Vladzia, paduodama tėvo pasų, pasakė, kad joi lydzi tėvų. Kunduktorė pažūrėjo jo metus ir davė bilietų. Kap tep nuspirko bilietus Vincus su sūnum Marcum, kunduktorė dar, kramcydama lūpas, laikės, ale kap dabilietavo iki pusės keleivinės, jį ko tai pasiuto...Trankė savo tašukį ir užrėkė:
    – Kų jūs ca vaizduojat?! Visi su vaikiškais bilietais norit važuoc?!
   Šoperis, išgirdis kunduktorės riksmų, kap dėj an stabdzų – visi vos neišlėkėm prog langus, o kunduktorė, nespėjus už ko nor nuzgriebc,  išsiciesė vidurin keleivinės paslika.
   – Kas yr?– iškišo galvų šoperis.
  – Tu cik pamislyk, jiej in soscinį, in vaidzinimų važuoja ir perka cik po pusei bilieto! – inraudus kap indikas kėlės nuog padlagės kunduktorė.
   O aš cik kyšč jiem laikraščį panosėn. Kunduktorė  net žakterėj: 
   – Koki visi dartės razumni!..O kap mumi planų padaryc?!
   – O ca tai  jau ne mūs raikalas!– šokos visi.
   – Po perkūnais!.. – susnervavo ir šoperis. – Tai jūs vienas visus lydėkit!
   – Ar mes savų neturim, kad svecimi mus lydėtų?! – acišaukė Pranas.
  – Išlaipysiu visus pusiaukelėn, tai bus jumi an plento cikras vaidzinimas! – pasišaušė šoperis ir, trankis duralėm, važavo toliau.
   – Ar ca tavo nuosava keleivinė? Ar tu mus an kupros velki, kad ca žoji?! – nenucylėj ir mano tėvukas.
   Toliau nuvažavom cylėdami. Vylniuj sekės gerai: vaidzinimas visiem paciko, nei vienas nepaklydom tan žmonių skruzdėlynan. Cik kap miesto keleivinėj ,,su šniūrais'' kontrolierus cikrino bilietėlius,  mumi, parodzius visus dokumentus,  kas tai žoptelėjo: ,,Kurgi šitus senukus veža? Senelių prieglauda gi kiton miesto pusėn!“ Keleivinė suošė juoku. Ale mes dabon neėmėm. Apsimetėm, kad negirdzim, kad ca ne mumi sako...
   Grįžtanc namo, nesuspracimų nebuvo, ba važavo tas pac šoperis. Kunduktorė tai kita... Minavoj, būktai anai galvų žaurai suėmė skaudėc. Ir nuo ko  gi ca?! Mes tai cikrai ca ne kalci...