Pumpure nebetilpę
Tai ne vandenys slūgsta, tai ilgesiu grumstas krešėja,
Žalio daigo siūle debesies prie savęs neprisiuvęs.
Juk ne glėbį pravėriau, bet perplėšiau vientisą rievę,
Kad atradęs išgertum svaiginančią geidulio sulą,
Kad išsprūstų šilkai, po nakties pumpure nebetilpę,
Ir apklotų aistros gaivalingos begėdį nuogumą,
Kad kvėpuoti ekstazėj užmirščiau lyg būčiau pakliuvus į kilpą,
Nes pavasario karštinė atskiria protą nuo kūno.
Blunkant aušrai girdi, kaip su paukščiais be žodžių giedojau?
Tik vienodi ligoniai suvokia iš luito neiškirstą prasmę.
Trūkęs grumstas apžioja išeit susiruošusio kojas.
Eik. Aš lauksiu. Po Saule nėra nuolankesnių.