Krikštynas – linksma švinte

          Iš pometes neišsikurioja linksmas atstikymas, kai mūs ūlyčiai Uršulia pagimde untrų mergioti. Anūpras pradėja ruošt krikštynas. Išvare pylnų lekų labanarskas, papjove ir išrūke daglūjį žiemkintį paršų. Likus keliom denom papjove teliokų, tris vištas ir nusanusį gaidį. Nedėliu unksčiau, insėdis bedon, par Ažvinčių girių nuvažiava in švogrių Salakan ažprašyt jį su bobu kūmuos.
          Švogrius, tas šamaūsys, vyras boikus kaip versmės unduo, padabnas in išsikerojusį medį, iš pradžių, tik iš mandagūmą, patare paieškat kakio garbingesnią vyrą, išsirinkt kūmuos labjau gerbiamus žmones.
          - Tu man pats garbingiausias, dėl to, va, tavi ir išsirinkam. Sutik, krikštą neatstumk.
          Suprasdamas, kad takiam raikali spračytis, nesutikt negražu, nusisukt nevalia, švogrius prižadėja nuvažiuot. Salakoną sumeistravotan lineikan paskinkis dveigį kūmelį, su bobu sadėdami in margos, kutosais aptaisytas gūnelas, nedėlias ryti inredėja Anuprų ačlaiman.
          Uršulia džiauges, su savim marmėdama ir niūniuodama, lakste pa visus pakajus: ažupečkin, kamaran, premenėn, ladaunen, svirnan, sklepan. In skoterti apydingtą stalą graitom padėja kvošelnas bliūdų, smožytų bulbų, rūgintų agurkų, medaus. Moliniuos ušetkiokuos garava samavori virta saldi arbota. Anūpras tėptaraja grafynų žalsvos atuoračių labanarskas. Joj maudes dževinta „viksva“ no Moką akmenią.
          - Iš Salaką, in mus smelėtais sausamiškiais – net dvydešim varstų. Ryti kų sniedajat – suskrate. Kūma, bažnyčian važiuodama, privala būt drūta. In jos šlaunių gulės mūs atžalėla, sunki kai velėna, – sampratava šypsnią palytėtas Anūpras.
          Daunorių kalnalin keliuntis, pasmate bažnyčias bokštas. Kūmas, vadelas permetis kairėn runkan, asydege namie multankas prykimštų liujkų. Kai lineikas ratas kaukšteraja akmenin, mergiote, sakytum, genys preš blogų orų, sukiksena. Kūmas, oran palaidis dūmų debesėlį, pasteirava:
          - Sakyk, kokiu vardu tevai liepe pakrykštyt šytų gražių, spakainų mergiotį?
          Kūma tylėja kaip paukščių paliktas miškas. Kai kūmas klausymų pakartoja, iš apvalainos, sakytum menūlis, burnos pasgirda:
          - Kad tavi smala, ažmiršau paklaust...
          Kūnigas, sužinojys, kad mergiotes vardas Marija, knygan ažrašydamas sava mažųjų parapijonkų, pasidžeuge:
          - Gražus vardas, visa Lietuva – Marijos žemė. Turtingų tėvų ir linksmų kūmų dukros šį vardą nešioja...
          Kol kūmai su pakrykštytu mergioti dardėja link namų, rinkas Anūprų ažprašyti svečiai. Vieni išsisklaide ačlaimi, kiti pirkioj vedžioja ūturkas. Ragėjas, visi Dievą sutverymai švinčia krikštynas. Saulas glaby žydėja pievas, melynam dungui čiurena veversėliai, girdėjas miela, skambi, kaip varpelis, jų dainela. Su žagaru snapi, atgalia ištiesys raudonas kojas, praskryda busilas. In tvaros tupėdamas, pridabodamas vištas, kadu – ne – kadu, aškymusiu balsu gedoja raibas gaidys. Šoni kluoną, vyšniase žvirbliai, katinų pamati, sukėla armydelį.
          Runkas asimetis ažūpakalin, kad nemūčytų radikulytas, prasižergis, tes namų slinksčiu daires, lyg matuodamas trabų sienas, susiedas, pravardžiuojamas Bastūnu. Tes šulniu, in suolalią, alpindami sąnarius, sadėja amžinas papievių viksvų pjavėjas Baublys su ustovu Šmikiu no Galuožeras. Namą susparos atsispyris, skurdą ir nuožmios bobas inbaugintas, trapečiava mūrnykas Bėža. Grečium, susiedas Dirvinis, masykuodamas runkam, Galiniui guodes, kad šiūvasar net debesys padungei ir tie perdžiūva. Akmenys plyštų, tik užspjovus. Takios ūturkas vienu ausiu klauses išsičiustijus, graži, kaip vaivorykšte dungui, Uršulios, katro gyvena Galūlaukei pre alksnyną, sasars duktė Amilia. Jos jaunyste veržes iš margos bliuskelas.
          In dirvoną, kai kūbezdaliai raičiajas, išdykava Anūprą brolią dvynūkai Petriukas ir Paviliukas. Jų kajelas margas, žabalių ir uodų, tų pragarą pasiuntinių sukūndžiatas.
          - Kuziūkas, kuziūkas, - vaikai, priskyni patvarią snaudalių, siūlyja patvartei pririštam arkliui. Anūprų vyrasnioja duktė berniokus protyja, kad jų bėrys mėgsta tik dobilus.
          - Kirviu perkirstai kojai išgydyt raikia pridėt varatinklių, - Vikšrią Bladzius, sukeliadamas sava burnasėlią gūzikų, dėste Anūprą pusbraliui Šaukolai. – Šakas genėt, bro, raikia su naravu. Smalinga šaka – titnagas, kirvį kaip ugniu neša šonan.
          - Pekliškai sopa, nelinksma, kai par pakravus, ale glūpstva, pastaisysiu. Va, ar girdėjai, in Ignalynų vienas sūdege. Arelka viduj asydege. Saka, mėlynās liepsnas iš gerklės ėja. Trys vaikai siratam lyka. Pasimtum vienų, užsiaugintum in sanystas paguodų.
          - Par vėlu mum vaikus ūklat. Abie metus sudėjus, būt virš šimtą.
          Pre Bastūną prejus, restanose, neblozna, pabūvus merga, Ancia, gyvenunti viena ažu raistą:
         - Galinis laidžia dūkterį ažu tauragniškią ir duoda pasogas dvylika tūkstunčių.
         - Oi, oi, oi... – sulingava Vikšrią Bladzius su Šaukolu, lyg vėją papūstas varpas.
         - Kai gerai pamysliu, plaukai in galvos stojas, - atsrėmys medynią šūlnią, kasydamas pakaušį, sampratava Izydarius iš Varniškių.
         - Tai no ko tau anys stojas? - praidama, ėgliaus lazdu pasramsčiuodama, paklause Vikšrią Bladziaus sugyvintine Uršulia.
         - Jeigu nori žinot, duktė gyme – milijonas iš kišeniaus!
         Iš tolimesnių kalionijų, unksčiau su bobam ataji, Klemensas ir Fulgencijus, lunkstydami pirštus, dairydamies par lūngų, užuosdami gardžius kvapus, atplaukiunčius iš duonkepią pečiaus, skaičiava, kiek anys žyną švintųjų, katrie gelbsti žmanyjų. Anot jų, švintas Kristoforas – skindunčių glabėjas, Florijonas ir Agota – ūgnį gysa, Untanas padeda rast pavagtus ar išgaišintus daiktus, Barbora malšina duntų sopy, Liucija – gyda akis.
          - Švintas Rokas ronas gyda, - mosterajus runku, insiterpe Klemensene, - pasakysiu Šaukolai.
          Iš tunkių Dievaragią raistų išlindys, pre tvaros vartelių preja atklydelis medžioklis, vilkų pedų ieškatajas, aigulys Žirmantas. Kumpanijai anas vysadu gyrias, asū, šernų takai demėti no kraują, tiek jų prišaude. Anuprų kiemi, sarmatų pametis, pasidžiauge, kad tropyja boliun.
          Kai šuva, pamatys žmogų su šautuvu, in linciūgą pradėja draskytis, atsraičius nažutkas runkoves, iš pirkios išbėga Uršulia. Rūpestingūmą pilnu kriūtini, indardėjusių dirvonan, kūmų paklause:
          - Kaip Rasyte, ar neverke, šytas mūs turtas? Duokit man jų.
          - Ne Rasyti, a Maryti pakrykštyjam, - pasidžiauge kūmas.
          - Pone, karaliau, Maryte – mūs vyrasnioji. Turėsma dvi Marytes. Svietą pabaiga!
          - Išeja, sakytum, narakiai. Va, kū padara praklenta arelka, - susmarkačijus aimanava kūma.
          Ažu gausaus, gardaus stalą, visiem nugurkus pa šmarkelai, ažkundus, insydege meila, švelnėja širdys...
          - Prabočykit, kad būč žinojys, būč atnešys šmotų šernienas. Takai demėti no jų kraują, tiek aš jų prišaudžiau, - girdėjas aigulią balsas iš ano galą, par visų kamarų sumeistravotą, stalą. – Lieku skalnas, keliu tostų ažu Anūprą ir Uršulios sveikatų, laimingai ūgdunt bendravardes dukrytes. Pakelkim keliškėlius, pakol gyvi!
Diedas