KEISTI RANKINĖS POLINKIAI
Gana greitai supratau, kad šį rankinė yra labai linkusi savivaliauti. Ji gebėdavo dingti, kada tik panorėjusi. Nors būdama tamsios spalvos, man nesuvokiamu būdu rankinė gebėdavo susilieti su aplinka ir pasirodydavo pačioje netikėčiausioje vietoje tik tada, kai jau traukdavau iš spintos kitą rankinę. Ne vieną kartą netgi Naminuką apkaltinau. Kantrybė trūko, kai ją radau tualete, kažin kaip užsigrūdusią už klozeto. Ištraukusi nenaudėlę, uždariau ją į spintą. Tačiau kas kartą, pravėrusi spintos duris, pastebėdavau ją, liūdnai susmukusią. Rankinė atrodė taip beviltiškai, kad po kelių dienų neištvėriau ir ištraukiau ją. Turiu pasakyti, kad auklėjimas šiek tiek padėjo ir rankinė ėmė rečiau slapstytis. Tada ji ėmėsi kitos gudrybės: pati ėmė slėpti savyje daiktus. Ir taip atsirado:
RANKINĖS GYVENTOJAI
Iš pradžių jų buvo tik keletas. Po to jie ėmė daugintis geometrine progresija. Kartą juos visus iškračiau. Tačiau po to daiktų atsirado dar daugiau. Pats įžūliausias buvo Mobilus Telefonas – labai išpuikęs Rankinės gyventojas.
– Aš pirmas atsiradau šioje jaukioje vietelėje, – gyrėsi jis.
– Tikrai ne tu, o aš. Tave tik priglaudė prie manęs. Gėdingai įbruko į tą pačią kišenę, – teigė Neberašantis Tušinukas.
– Na, nebeilgai aš čia su tavimi grumdysiuos. Suskambėsiu, ir mane ištrauks.
– O man net nereikia ir skambėti, kad mane išimtų, – pasigyrė Nutrintas Lūpdažis.
– Tu toks baisus, kad tave greitai ne išims, o išmes į šiukšlių dėžę, – įsikišo Šuns Apgraužtas Kaulas (plastikinis).
– O kas ta šiukšliadėžė? – pasidomėjo Lūpdažis, – ar ten yra tokių, kaip aš?
– Ten pilna tokių ir dar gražesnių, patikėk... Pats esu ten buvęs, – oriai dėstė Kaulas.
– Na gal ir įdomu būtų ten patekti, šiaip ar taip, atsidurčiau geresnėje kompanijoje, – išdidžiai pareiškė Lūpdažis.
– Cha cha cha, į šiukšliadėžę užsinorėjo, kvailys! – nusijuokė visa Trupinių kompanija. – Mums ir čia gerai, čia pati tikriausia šiukšliadėžė!
– Ak, ir kur aš atsidūriau! – suaimanavo Kvepalų Mėginukas. – Aplink vien tamsūs prasčiokai ir nemokšos!
– Visiškai tamstai pritariu, – prabilo iki šiol tylėjusi apdriskusi Užrašų Knygutė, – jokios etikos ir estetikos, jokios filosofinės minties, tik tušti tauškalai, tiesiog nyki egzistencija...
– Taigi aš prirašiau į tave protingų minčių, tu pati jų nesugalvojai! – išdrožė Neberašantis Tušinukas.
– Jei jau tokie esate protingi, tai gal pasakysite, kas aš toks buvau? – sudejavo Graužtukas. – Gal aš buvau Obuolys, o gal – Kriaušė? Slyva ar apelsinu tikrai negalėčiau būti...
– Koks skirtumas, kas tu buvai? Svarbu, kas tu dabar esi! – filosofiškai pamokė Užrašų Knygutė.
– O aš tai labai gerai žinau, kas yra kas ir visiems sakau tiesą ir tik tiesą. Tik ne visi nori ją matyti. Užtat ir esu nukentėjęs, – neiškentė neįsikišęs Įdaužtas Veidrodėlis.
– Ir kas iš tos tavo tiesos? – aštriai atkirto Neberašantis Tušinukas. – Aš ją mėginau aprašyti, ir štai dabar esu nukištas čia.
– Manyje, tik manyje slypi visa tiesa, tik reikia mokėti ją perskaityti, – pūtėsi Užrašų Knygutė.
– Tiesa yra ta, kad tu esi sena ir nušiurusi.. Net man nebesinori į  tave rašyti, – kandžiai nusišaipė Neberašantis Tušinukas.
– Tu todėl neberašai, kad nebegali! Atsirado gi mat! – pasišiaušė Užrašų Knygutė.
– Nejaugi jūs nesuprantate, kad visa esmė yra turinyje, – sušiugždėjo  Saldainio Popierėlis, kurio niekas negirdėjo, nes ginčas Rankinėje  įsismagino.
– Kodėl sakai, kad ji – sena? Pažiūrėk, kokie gražūs, odiniai jos viršeliai, – gėdino Tušinuką Kvepalų Mėginukas.
– Taip, aš sena ir niekam nebereikalinga... – raudojo Užrašų Knygutė. Net Rankinės pamušalą ištepė.
– O aš reikalingas! Mane tikrai prisimins! – šokosi Lūpdažis.
– Nepuoselėk kvailų vilčių! Mes nė vienas nesame reikalingi! – suniekino jį Apgraužtas Kaulas.
– Jei jūs nesiliausite, imsiu skambėti. Nervai nebeišlaiko, baterija  sėda... – sudejavo Telefonas.
– Nervai mat jam nebeišlaiko. O aš turiu visą laiką atspindėti šią nykią aplinką, – niurzgė Įdaužtas Veidrodėlis.
– Iškeliausiu aš iš čia, oi iškeliausiu... – atsibudo kampe snaudęs sutrintas Autobuso Bilietas. – Pamenu maršrutą Vilnius–Rokiškis...
– Tuoj visų mūsų maršrutas bus į šiukšlių dėžę, – nusišaipė Neberašantis Tušinukas.


Beviltiškai gniauždama saujoje šuns apgraužtą plastikinį kaulą, aš išverčiau visą rankinės turinį ant grindų. Durų link nuriedėjo obuolio graužtukas, nuplevėsavo sutrintas autobuso bilietas ir saldainio popierėlis. Aidžiai žvangtelėjo veidrodėlis. Įniršusi kaip reikiant pakračiau rankinę. Iš jos dribtelėjo užrašų knygutė, kurios kažkada taip ieškojau, kvepalų (jų taip ir neįsigijau) mėginukas, išriedėjo keli trupiniai, ir pagaliau iškrito vis dar skambantis telefonas. Čiupau jį ir nuspaudžiau „atsiliepti“. Keista, bet niekas nekalbėjo. Įsidėjau telefoną atgal.  Tada pažvelgiau į šiukšlyną ant grindų. Negi taip viską ir paliksiu? Kadangi čia nebuvo jokios šiukšlių dėžės, tai visą turtą, netgi obuolio graužtuką, susikroviau atgal į rankinę, o ši patenkinta išsišiepė.