Kožnų ros kap saulė kyla, vos nuraudus – nedrąsi.
Kap už miško ar už šilo lenda jos galva graži,
Kap an svieto dar miegūisto, baisiai cyngincio išryt,
Išpina kasas ilgiausias šilko gijom pasdraikyc.
Koznų ros, vos jų pamatius daug jai noriu pasakyc,
 Mislinu, kad ji suprastų, bet nenoru sutrukdzyc.
Kap aviecinio saldumo rytas kvieca aic laukan,
Kur špokai balukėn pausas, ba tuoj raiks lėkcie miškan.
Iš nakcinio apsnūdzimo landa gyvis ir žmogus...
Kur takuciai, kap abrūsai nuog trobos ligi trobos,
O darželin pinavijom linksta galvos nuo rasos.
Šluotu, kur duris rakina nuo katių, ne nuo žmonių...
Ty, kur Dzūkija brangiausia nugarom plikom kalvų,
Kur žamelė – cik pieskelė langvai pustomų laukų.
Koznų ros saulukei kylanc glasnei rėkcie noru aš:
Kylk, saulala, nepasklausus, neskudabinus pernakc,
Kylk ir šildzyk biednų kraštų, vien  bagotų gražumu.
Kylk ir laimyk dzūko dalių, kad ir drabnu langvatu.
Kylk saulala, kylk mergela, šildzyk kraštų Dzūkijos.