Prarandi vis save po truputį
Išbyrėjimais laikrodžio smėliu.
Miršta dienos, sulinkęs rugpjūtis,
Lyg apsunkusią
          naštą pakėlęs.
 
Nebeveš į saulėtekio pusę,
Garvežiai vos šnopuoja paliegę.
Rymo gluosniai prieš rytą suklusę,
Gal vagonai jau
          slysta nuo bėgių.
 
Bet išvykti reikės! Rudenėja!
Pėsčiomis vakarėjančiu sodu.
Lapų pūgą paankstinęs vėjas
Vėlei lapkričiui
            ranką paduoda.
    
Gal eime, kol sapnuoja dar pūgos,
Kaip braškės medžių šakos ir tvoros,
Susiglausim, vienatvės pabūgę,
Ir į žiemą
              panersime orūs.