neužsigauk į juodą sapno stiklą
grūdėtą dulkėmis žvaigždžių iš būto laiko
kai nebeatskiri kas tikra kas netikra
kada išeinančio tavęs nebesulaiko
nei pienių kvapas kambary
nei šilko lietūs
grąžinantys pasauliui svaigią vėsą

ir liksi tu many nepasibaigęs...

ir aš tavy daugiau neprasidėsiu...

kai kregždės les nuo pirštų sniego sulą
ir atplaišos dangaus pabirs į plaukus
neužsimerksiu

gal kitaip nebūna

o tu pajusi –

laukdama
               nelaukiu...