Prieg kiekvieno šešiaeilio
Piešinukai labai dailūs.
Tasai kelias gana ilgas,
Net nog Daugų ligi Ilgų...

 
Šiūmec Kalėdos ir vėl besniegės,
Vien cik purvynai per žemy driekias.
Par tuos dzirvonus rogės neslysta,-
Kalėdū Senis pėscias atvyksta:
„Sveiki bernukai, ir mergaitukės,
Atvilkau maišū pilnū žaislukū”.
 
„Cia mašinukės ir traukinukai, 
Kas pasakys man ailėraštukū”?
„Jei tancavosit ir pagiedosit,
Tai ir visus jus apdovanosiu”. 
Cackas visokias iš maišo traukia,
Dziaugias Kalėdū vaikai sulauky
 
Visiem žaidzimai labai paciko,
Net pac sanukas šokcie inniko.
Ailėraštukus padeklamavy,
Po dovanuky dziaugėsi gavy.
Ir daug saldainiū buvo sukramty –
Ilgai atmins jiej šitokiū šventy.

Cik po kiek čėso vakaras baigės,
Raikia jau skircis nor labai gaila.
Ranku mojavo mieliem vaikuciam,
Žadėjo vėlek po metū būcie:
„O kad to sniego kitūmet kristū,
Reikia jo melscie per Jėzū Kristū”.
 
Naujoj mokykloj net labai karšta,
Sukaito smarkiai, sanalis vargšas.
O kailiniai ciej pacys cikriausi,
In aviū kailius scipriai inspraustas.
Neraikėj šokcie aplink agluky,
Cik tadu dziaugsmo vaikam nebūtū.
 
Na ir sanukui čėsas an kelio,-
Cik reikia laukc dar pacio ponalio.
Tas šeiminykas tep pasipūtis,
Šaukė, kad sanis par mažai dūkis.
Liepė, numecis dešimc cik aurū,
Nešč ir kudašiū, baisiai inraudis.
 
Aina sanukas, o sniegas drebia,
Sielvartas liūdnas jam širdzy slagia.
Nespraviedlyvas ponų pasaulis - 
Bujoja melas, bjauri apgaulė.
Ir kas išaugs gi iš tū vaikuciū,
Katriem tarnaucie turi sanuciai?
 
Namo parajis rado cik žvaky.
Drabėjo rankos jėgū neteky.
Blozna žvakutė, menkai žibėjo,
Kalėdū saniui ašaros lėjos.
Daugiau vaikaliū jis nepalinksmis
Nėra svaikatos ir kojos linksta.