Medžių šakos išgąstingai
šoka, pinasi, kliūna...
Pakvimpa tuštuma ir mirtim...
Paskutiniai lapai merdėdami
blaškosi po susivėlusia
rudens naktim...
Tu dar to nematai, bet kas
pasakys, kad negirdi
to niūraus nakties šiurenimo,
to alsavimo garsaus mirties,
nors dar tik supiesi įsčiose
kažkur tarp žemės ir dangaus...
Tu dar neatskirtas
nuo nerimo mano.
Dar vienis esame,
nors plakam atskirai...
Tikiuos, kad nebaugina tavęs
ta vėjo blaškoma lapo lemtis,
kuri pro mano sielos veidrodį
tau girdima ir matoma.
Tikiuos...
Dar spėsi pajust iki kaulų baltumo.
O dabar dar pabūk
ramiam vandens siūbavime.
Dar nemokėk įkvėpti
žemiškų dulkių skausmo.
Ir atsidusti...
Nežemiškoje ramybėje
dar pasisupk...