priešaušriu
Tamsa akina protą stipriau
nei vidudienio saulė zenite
be ketvirčio penkios
tylu lyg pasaulis dar būtų
tiktai minties embrionu dangiškam prote
Kvėpuoji lėtai, nerangiai plečiasi plaučiai
ir muša pulsuojantis kraujas
į smilkinius afrikos būgnais
visai instinktyviai, be žavesio auto refleksui
kuris nevalingai palaiko gyvybę ir visa tai ką vadiname būviu
Suvokti save kaip šaurkštelį
sulinkstant pusiau kai įvyksta iliuzija
suvokti save kaip dalelę, kaip mažą laidelį
kuris savo noru ir sąmone gali sukelti trumpą jungimą
senam ir tiksliam mirties mechanizme
O viskas prasideda staigiai, tada
kai pirmąkart žvelgiant matai iš šalies savo kūną
keistai deformuotas galūnes
iš auto piloto perimi sąmoningumą
užmiršdamas nuovargio svorį
pasineri į šiltą ir jaukų lengvumą
atsieji mintį nuo judesio
ir sielai atsiskiriant viską stebi lyg žiūrovas