supančioti  tarp sienų simboliai it spindinčios likimo marškos veja
tas niekad neužgęstančias šviesas tylos kambariuose
kai jau nebedžiugina atspindžiai veidrodžių
tik sustojęs laikrodis
sugedęs televizorius
jų garsai
nėra tos nežinios ar žodžio šviežio
vidurius tedrasko pasąmonės vaizdai
į kuriuos sutilpo senių sukirptas požiūris
neapčiuopiu aiškaus baltumo
ir byra iš saujos nublukęs šešėlis
vėjo atrama 
 dangaus peizažų jūra keičiasi pro kasdien atvertą langą
kaip emocijų svarba
konstatuoja dvasinės pusiausvyros nuokritį
todėl ir mes
visi

pritrūkstam patirties konstrukto suvokimo
prieraišumo tolyje
tik artimos išlieka mums savos mintys