Rankinė, kurioje nieko negalima rasti (1)
... O tada jis suskambo... bendradarbių galvos ėmė gręžiotis, kaip prisukamos. Nervingai mėginau atplėšti rankinės užtrauktuką, tuo pat metu nutaisiusi kuo nekalčiausią veido išraišką gręžiojausi ir dairiausi kaip kiti. Nelemtas užtrauktukas ne tik nepasidavė, bet ir klastingai sužnybo man pirštą. Vos nesuspiegiau nuo staigaus skausmo. O skambėjimas nesiliovė. Kolegų galvos nenumaldomai gręžėsi į mane. Šefas nutilo viduryje sakinio. Tai nežadėjo nieko gero. Staigiu judesiu mėginau išplėšti užtrauktuką, tačiau rankinė nepasidavė, ranka paslydo ir aš niūktelėjau apsnūdusiai kolegei, kuri vos nenuvirto nuo kėdės... Pagaliau užtrauktukas išsižiojo. Skubiai sugrūdau ranką vos ne iki alkūnės į rankinę. Kur jis? Kur jis? Tas modernus, glotnus, triukšmaujantis daikčiukas. Ach, štai kur tu, mažasis bjaurybe! Pirštais beviltiškai mėginau užčiuopti mygtukus, kurių tiesiog... nebuvo. Ištraukusi nelemtąjį telefoną, lydima keistų kolegų žvilgsnių ir niekšingo jų kikenimo strimgalviais puoliau pro duris, ir tik tada pastebėjau, jog rankoje laikau plastikinį, šuns apgraužtą kaulą...
KAIP AŠ JĄ ĮSIGIJAU
Visada maniau, kad rankinės yra moters draugai. Dabar dažnai manau priešingai. O tada, kai pirmą kartą pamačiau šią klastūnę, ji taip puikavosi! Stovėjo greta savo sesers (tiesa, toji buvo baltos spalvos) vienoje prašmatnioje Vilniaus parduotuvėje. Ši rankinė stengėsi atrodyti kaip tik tokia, kokios man tada reikėjo – nei per didelė, nei per maža. Su visokiom kišenėlėm. Kol aš dar dvejojau, į parduotuvę užsuko dvi norvegės (jos vilkėjo šiurkščios vilnos megztukais su mėlynais elniukais). Apžiūrėjusios, aptarusios kai kurias rankines, jos sustojo prie baltosios ir prie manosios (jau tada ją savinausi). Nusprendusios, kad balta spalva yra nepraktiška, jos laužyta anglų kalba ėmė tartis su pradavėja dėl mano išrinktosios. Jas domino, ar nėra nuolaidų. Mane net karštis išmušė. Ims dar mat ir nupirks man iš panosės! Stvėriau rankinę, kurią požioplės užsienietės buvo tvarkingai padėjusios į vietą, ir puoliau prie kasos. Sumokėjau, neklausinėdama nė apie jokias niekingas nuolaidas. Tik parsinešusi namo, pamačiau pirmąją rankinės klastą – ji buvo ne elegantiškos tamsiai pilkos spalvos, o ekstravagantiškos – tamsiai mėlynos. Teisybę sakant, tai yra rankinė – chameleonas. Vakare ji tampa vos ne juoda, o rytais – beveik skaisčiai mėlyna. Štai ir dabar ji kėpso šalia manęs įžūliai išsišiepusi. Tik vėliau sužinojau, koks tai yra suktas ir išmanus padaras (liežuvis nesiverčia ją pavadinti daiktu)...