Jum neauša jo sekonts ryts,
Pakirta jus nelemtoj kulk.
Jum tebuva po dvidešim metų,
Krita žemėn žvaigžde likima paskirt.
 
Dauk darbu nabaigtu, bu nespėjat,
Dauk svajoniu, jų buva viltingų.
Ėje dienas namo jus nebeparėjat
Vis giliau ilges smelkes unt šird.
 
Jūsų švies atminims net po daug metų
Švieč, kėp žiburėls tamso.
A bemokam šendė mylėt, prarast,
A vert jų jaunystes aukas.