Šimtas dvidešimt keturi parašai,
Šimtas dvidešimt keturi vardai...
Dar tiktai kovas, dar pavasaris jaunas,
Verčiamas puslapis istorijos naujas.
 
Dar vėjuota ir sninga, tik širdyse šviesu,
Tūkstančiai šviečia viltingų veidų,
Skanduoja minia: Lietuva, Lietuva,
Nuo šiolei vaikams Tu pakilki laisva!
 
Pakilki gyvenimui, darbui ir laimei.
Suprantam gerai – neateis ji savaime.
Reikės eilės metų, tikrai ne dienos,
Galbūt ir lietuvio gyvybės aukos.
 
Naujas Aktas, po juo nauji signatarai
Tautos įgalioti duris atidaro.
Tai tik durys, tik didelio kelio pradžia
Su viltim, svajone išsapnuota, gražia.
 
....................................................
Bėgo metai. Kaip greitai, o Dieve, jie bėgo,
Tiktai laimė... Neskubėjo, ėjo iš lėto.
Nekantrūs jos ieškot išvažiavo kitur.
Išvažiavo, gimtinę palikę, svetur.
 
O pavasariai aušta ir laisva Lietuva,
Plaikstos vėjy trispalvė, ta pati vėliava.
Tik dalis signatarų nebemato jau jos,
Ilsis smėlio kalnely, amžinybės sapnuos.
 
Tirpsta skaičiai lyg ledas, saulei kylant aukščiau.
Metai ragina, gena juos užsimiršti greičiau.
Naujas laikas ir žmonės nebe tie, jau kiti,
Kuriems laimės linki, laimės savo šaly.