– Kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra?
 Hmmm, trukteliu pečiais, dar vis nesuvokdamas, kad tai klausimas, kuris man pradėjo rūpėti, ir kartu nesmagu jausti, kad nesinori, jog tai žinotų net ir pati artimiausia aplinka, pavyzdžiui, Poe (poezija) su Pro (proza). Arba net ir Š.Kandžius. Šis dar arčiau. Išskyrus lazdą, kurią įpratau vadinti Mano Dzievuliu, nieko taip meiliai daugiau nepaglostau, kaip jį. O pastaruoju laiku, žiū, kad Š. Kandžius aplenkia ir Mano Dzievulį – su juo pabendraujame dažniau ir nuoširdžiau. Būna, kad ir ašara pažibiname.
Šunelis ruošiasi kelionei, bet jis nenori šnekėti apie ateitį, kurioje nebuvęs. Dar vis tikiuosi, kad jo ruoša užtruks.
– O kur Vaidinimas?, – ir tą kartą įprastai paklausė Kandžius, bet neįprastai teikė žinią: – Ar žinai, dzieduli, kad kai regisi, jog Vaidinimo čia nėra, jis tuo laiku būna bažnyčioje?
– Vaidinimas? Bažnyčioje? Labiau įtikėtina, jei pasakytum, kad, ačiūdie, pagaliau ir Vaidinimas sužinojo, kur yra Vilniuje jo arkikatedra.
– Nu jo! – nenorėjo tuo tikėti Šu (šunelis) Kandžius, o neužtrukus teisino: – Bet arkikatedros jam ir nereikia. Kaip ir Šv. Onos ar Šv. Kazimiero bažnyčių. Sakė, meldžiasi, tavo, dzieduli, bažnyčioje.
 Neturėdamas ką tarti, kilstelėjau pirštą prie smilkinio ir pabarbenau. Težino, kad jiems abiems – ir tau, Kandžiau, ir tau, Vaidinimai – ten skambina. Tačiau praėjo nedaug laiko, kai įnikau manyti, kad ir man pradėjo ten skambinti. Žmogus kiek aukščiau kilsteli ranką ir neretai tiek pakanka, kad išgirsčiau klausiant: kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo čia nėra?
 Maniau, kad Vaidinimas neįsileis kalbėti apie jo – ir nesvarbu, kieno jos būtų – bažnyčias, bet klysti ne tik žmoniška, bet ir kilnu, sakyčiau – prabangu. Pradėjau domėtis turtais ir džiaugtis suvokęs, kad jie tokie nemenki ne kur, ne kieno, o čia jie ir mano jie.
 Tų vadinamųjų gerų, geresnių, geriausių progų susitikimui su Vaidinimu neieškojau. Sutikęs jį, paėmiau už rankos ir Salomėjos Nėries žodžiais ir Virgilijaus Noreikos balsu padainavau:

Tu žiedelio nenumauk,
 Nenukirpk kasų,
Ilgai laukus dar palauk,
 Grįšiu iš tiesų.

Vaidinimas ilgokai tylėdamas laikė savo ranką mano saujoje, nesidairydamas po akis, žiūrėjo į jas kaip pro šautuvo taikiklį į kažką, kas jam svarbu, ir atsiliepė:

Akmenys paplentėm kauks,
 Sužaliuos lazda,
 Lauk manęs, kai nebelauks
 Niekas niekada.

– Nagi patikėsiu, kad taip ir bus, – iš kažkur atsirado Kandžius. Ir ne tik jis. Ir Poe su Pro taip pat.
– Jau išvažiuoji? – pasiteiravo Vaidinimas.
– Greit, Vaidinimai, bet atsisveikinti jau galima ir dabar. Net smagiau, kai daugiau.
–Tau netyčia palikome priešpaskutinį, Kandžiau, – nieko neaiškinęs, pasakiau.
– Kai kelias tolimas, paskutinis posmas nelabai tiktų, – nelinksmai atsiliepė jis ir, pasakęs „ačiū“, o mintyse atsiminęs priešpaskutinį, padainavo:

Vėliavas nuleistas neš,
Žuvusius minės.
 Netikėki... grįšiu aš,
Grįšiu... lauk manęs...

– Ak, balsas prikimęs, betgi ne vilkas, ne staugti atėjau.
------------------------
Pelėda. Po to, kas čia  parašyta Š.(šunelis) Kandžius išėjo turbūt ir pusvalandžio kompanijoje nepabuvęs. Tačiau tai, kas iki jo išėjimo  parašyta (netgi klaidų) nepaisiau. Tik pavadinimą, kuris  „Fb“ perskaitomas kaip „Kai kelias tolimas“.
Tai  buvo parašyta, kai dar nežinojau, kad Š.( šunelis) Kandžius išeis...