Prisimenu lyg vakar:
prieš ją vaidinau jaunuolį gerą,
bet ji pirštu bedė į žibančią Venerą
ir tarė – anava ten Šiaurinė...
Nors viskas buvo kiek kitaip.
Ir tada nelauktai supratau –
ne, tai ne mano žvaigždė.
 
Tuomet pasakiau sau:
viskas apie moteris
tarsi ir parašyta jau,
ir nieko čia nepridursiu,
nebent laužą paskutinei Šatrijos raganai
neprašytas sukursiu.
 
Bet ne, nereikia –
geriau išrėšiu sentimentalų
eilėraštį ant beržo žievės
ar atplukdytos lentos
apie tai, kaip kažkada
gėrėme vyną, o gal alų,
paupy prie Ventos.