... į priemenę,
kad ūžtels vėjas ...
Ta ypatinga šiluma ir kvapas,
kai pečiuj spragsi šakaliai ...
Apsunkę žibalinės lempos
ramybę verpiantys atodūsiai ...
Tas stuboje plevenantis susikaupimas
prieš Kasdieninės pabučiavimą ...
 
Per Suvalkijos lygumas
seniai nukrykštavo vaikystė,
kažkur tolyn
dobilų pradalgiais
jaunystės laivė nulingavo - - -
... Išėjusiųjų pėdos
šviesiausiųjų žvaigždynų brydėmis
sustingo danguje - - -
... o tėviškė
su devynbalsės ašara
prisiminimų žibuoklyne klūpo
amžinuoju nuotakos rūbu
pasidabinus - - -
 
Tiesa, sūnau,
tiesa, o, mano dukros,
tiesa yra viena,
kad Laimė –
tai trapus ir gležnas
be galo trumpas sapnas,
akimirka,
kurios, deja, nesustabdysi.
 
  JOJE
VISA ŠEIMA NAMUOSE
PRIE VIENO BENDRO STALO
KALBA MEILĖS MALDĄ
DIEVUI,
   ARTIMUI
      IR ŽEMEI.
 
Į priemenę,
atleiskit, į laiptinę,
kad ūžtels vėjas ...
Vedinas manim,
įeina
Laikas.
- - -
Padėkite
užverti širdį.